Kam teikiamas Šventimų (Kunigystės) sakramentas
Šventimų sakramentą Bažnyčia teikia tik pakrikštytiems vyrams, priklausantiems Katalikų Bažnyčiai, sulaukusiems Kanonų teise nustatyto amžiaus (diakonui – 23 m. kunigui – 25 m., vyskupui – 35 m.), kruopščiai ištyrus, ar jie tikrai tinkami Bažnyčios tarnybai.
Katalikų Bažnyčioje į kunigus paprastai šventinami tik tie kandidatai, kurie yra laisvai pasiryžę rinktis celibatinį gyvenimą ir viešai įsipareigoja jo laikytis iš meilės Dievo karalystei ir žmonių tarnystei.
Pasirengimas
Norintys ruoštis kunigystei jaunuoliai turi kreiptis į parapijoje dirbantį kleboną ar kitą kunigą.
Praktikuojantys katalikai jaunuoliai, turintys vidurinį išsilavinimą bei parapijos klebono ar kito kunigo rekomendaciją, pateikia prašymą ir reikiamus dokumentus stoti į kunigų seminariją. Seminarijoje metus laiko tiria savo pašaukimą parengiamajame kurse ir penkerius metus studijuoja, kad įgytų teologijos bakalauro laipsnį.
Apie Šventimų sakramentą
Visa Bažnyčia yra kunigiškoji tauta. Visi pakrikštytieji dalyvauja Kristaus kunigystėje. Šis dalyvavimas yra vadinamas bendrąja tikinčiųjų kunigyste. Iš jos kyla tarnaujamoji kunigystė. Tai – Šventimų sakramentu perduodama tarnystė, kurios uždavinys yra tarnauti bendruomenėje Kristaus vardu ir atstovaujant Kristui. Tarnaujamoji kunigystė iš esmės skiriasi nuo bendrosios tikinčiųjų kunigystės, nes jai suteikta šventa galia tarnauti tikintiesiems. Įšventintieji Dievo tarnai tarnauja mokydami, vadovaudami Dievo garbinimo apeigoms ir pastoracijai.
Per Bažnyčiai atstovaujantį įšventintą asmenį pats Kristus veikia savojoje Bažnyčioje kaip savo kūno Galva, savosios kaimenės Ganytojas, atperkamosios aukos Vyriausiasis Kunigas, tiesos Mokytojas. Bažnyčia tai išreiškia sakydama, kad kunigas Šventimų sakramento galia veikia in persona Christi Capitis (atstovaudamas Galvai Kristui).
Įšventinimas
Įjungimas į kiekvieną iš šių Bažnyčios luomų vyksta sakramentiniu veiksmu – įšventinimu. Tai daugiau nei paprastas bendruomenės išrinkimas, paskyrimas, įgaliojimas ar pavedimas. Šiuo sakramentiniu veiksmu suteikiama Šventosios Dvasios dovana – „šventoji galia“, kuri ateina iš Kristaus per Jo Bažnyčią. Įšventinimu pats Kristus pasiima asmenį ir veda jį į Bažnyčios tarnybą.
Vyskupo rankų uždėjimas ir iškilminga konsekracijos malda, prašant Dievą suteikti įšventinamajam jo tarnystei reikalingų Šventosios Dvasios dovanų, yra regimas įšventinimo ženklas. Visų trijų laipsnių Šventimų sakramentą teikia vyskupai.
Šventimų laipsniai
Vyskupai – apaštalų įpėdiniai. Apaštalai, gavę Šventąją Dvasią, rankų uždėjimu savo pagalbininkams perdavė dvasinę dovaną, kuri iki mūsų dienų nenutrūkstama grandine suteikiama vyskupo įšventinimu. Jiems perduodama pareiga šventinti, mokyti bei valdyti. Rankų uždėjimu ir malda Šventosios Dvasios malonė yra taip suteikiama ir šventoji žymė taip įspaudžiama, kad vyskupai iškiliausiu ir regimu būdu perima paties Kristaus – Mokytojo, Ganytojo, Kunigo – pareigas ir veikia Jam atstovaudami. Kiekvienas vyskupas kaip Kristaus vietininkas gauna Bažnyčios ganytojo pareigas jam pavestoje vietoje. Vyskupai yra vyskupų kolegijos nariai. Kiekvienas vyskupas kaip vietinės Bažnyčios galva šioje kolegijoje liudija visuotinės Bažnyčios vienybę ir drauge rūpinasi visomis Bažnyčiomis. Eucharistija, vadovaujama vyskupo, yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią aplink altorių ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savos Bažnyčios Galvai.
Kunigai – vyskupo bendradarbiai, jų pagalbininkai ir įrankiai, pašaukti tarnauti Dievo tautai. Bažnyčios tradicijoje vyskupų tarnystės pareigos žemesniu lygiu buvo perduotos jiems pavaldiems kunigams, kad šie, kaip kunigų luomo nariai tinkamai atlikdami jiems pavestą apaštališką pasiuntinybę, būtų išmintingi vyskupų luomo bendradarbiai. Drauge su savo vyskupu yra viena, tik skirtingas pareigas užimanti kunigija. Vyskupas jiems paveda rūpintis kuria nors bendruomene arba kokią kitą apibrėžtą bažnyčios užduotį.
Diakonai – tarnai, įšventinami tarnauti Bažnyčios reikalams. Šventimų metu ant jų dedamos rankos, idant jie ne kunigautų, o tarnautų. Įšventinant į diakonus rankas uždeda tik vyskupas, šitaip parodydamas, kad diakonas ypatingai susietas su vyskupu tarnavimo reikaluose. Diakonai neturi tarnaujamosios kunigystės šventimų, tačiau diakonystės šventimais jiems suteikiama teisė tarnauti Bažnyčios reikalams: padėti skelbti Dievo žodį, patarnauti Dievo garbinimo apeigose, vadovauti pastoracijai ir gailestingumo meilės darbams. Tas užduotis diakonai vykdo būdami pavaldūs ganytojiškajai savo vyskupo valdžiai. Tiek vyskupai, tiek kunigai pirmiausia būna įšventinami į diakonus, kad visų jų tarnyba būtų Kristaus, atėjusio tarnauti ir „savo gyvybės atiduoti už daugelį“, ženklu.
Iki šiol Lietuvoje diakonais buvo šventinami tik besiruošiantys kunigystei, tačiau Katalikų Bažnyčioje diakonais gali būti ir vedę vyrai. Lietuvos Vyskupų Konferencija jau yra priėmusi pasirengimo vedusiųjų diakonatui nuostatus, kuriuos Apaštalų Sostas patvirtino. Jais remiantis Kauno arkivyskupijoje pradėti rengti pirmieji nuolatiniai diakonai.
(Parengta pagal prisikelimas.lt)
