Sutvirtinimo sakramentas, kaip ir Krikštas, įspaudžia jį gavusiam neišdildomą dvasinę žymę. Krikštijant suaugusįjį Sutvirtinimas teikiamas tuoj po Krikšto ir prieš Komuniją. Katekizme rašoma, kad „Sutvirtinimo sakramentu pakrikštytieji tobuliau sujungiami su Bažnyčia, praturtinami ypatinga Šventosios Dvasios jėga ir todėl dar labiau įpareigojami, kaip tikri Kristaus liudytojai, žodžiu bei darbu skleisti ir ginti tikėjimą“ (KBK 1285).
Kam Sutvirtinimo sakramentas teikiamas
Sutvirtinimą gali ir privalo priimti kiekvienas pakrikštytas ir dar nesutvirtintas žmogus. Sutvirtinamasis turi būti pašvenčiamosios malonės būklėje, atitinkamai pasirengęs ir sugebąs atnaujinti Krikšto pažadus. Tam pasiruošti padeda parapijos kunigai ar katechetai. Sutvirtinimas atbaigia Krikšto malonę ir, kaip ir Krikštas, krikščionio sieloje įspaudžia sakramentinę žymę (arba dvasinį antspaudą), dėl to šį sakramentą galima gauti tik vieną kartą gyvenime.
Pasirengimas
Sutvirtinimo sakramentą gali priimti sąmoningo arba brandaus amžiaus jaunuoliai (nuo 15 m). Norintys priimti šį sakramentą, turi dalyvauti parapijos Sutvirtinimo katechezėje, kuri trunka vienerius mokslo metus. Jos tikslas – pažadinti ištikimybės Bažnyčiai suvokimą, asmeninio gyvenimo su Kristumi pagilinimą Šventajai Dvasiai vadovaujant.
Jaunuoliams (15–18 m.) registruotis dėl Sutvirtinimo katechezės galima nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo pabaigos. Registruojantis reikia užpildyti anketą, pateikti Krikšto ir Pirmosios Komunijos pažymėjimų kopijas, dalyvauti katechezėje ir sekmadienio šv. Mišiose. Plačiau >
Suaugusieji nuo 18 m. Sutvirtinimui ruošiasi Suaugusiųjų rengimosi sakramentams katechezėse. Plačiau >
Reikalavimai sutvirtinamiesiems
Tikintieji turėtų labai atsakingai įvertinti savo nusiteikimą Sutvirtinimo sakramento atžvilgiu ir ryžtis tolesniam augimui dvasinio tobulumo prasme. Sąmoningo amžiaus sulaukęs sutvirtinamasis privalo išpažinti tikėjimą, būti malonės būklėje, turėti norą gauti šį sakramentą ir būti pasirengęs tapti Kristaus mokiniu bei liudytoju bažnytinėje bendruomenėje ir pasaulyje.
Sutvirtinimas yra vadinamas „krikščioniškosios brandos sakramentu“. Todėl prieš šio sakramento priėmimą reikia pasitikrinti ir papildyti žinias apie krikščioniškojo tikėjimo tiesas. Šventosios Dvasios dovaną priimti dera tyra širdimi, todėl prieš priimant Sutvirtinimo sakramentą reikia atlikti Atgailos sakramentą.
Sutvirtinimo sakramento padariniai
Tradicija vieningai sutaria ir galutiniu Sutvirtinimo sakramento padariniu laiko Šventosios Dvasios dovaną. Sakramentinė žymė tėra ženklas šio pilnutinio padarinio atžvilgiu. Jeigu sutvirtinamasis savo nuodėmėmis nedaro tam kliūčių, Sutvirtinimas jam suteikia Šventąją Dvasią, kad tikintįjį dar giliau įskiepytų dieviškoje įvaikystėje, tvirčiau suvienytų su Kristumi, tobuliau suvienytų su Bažnyčia, aktyviau įtrauktų į jos pasiuntinybę ir padėtų liudyti krikščioniškąjį tikėjimą gyvenime.
Sutvirtinimo sakramentas nėra toks būtinas, kad be jo kas nors negalėtų būti išgelbėtas. Tačiau žmogus gyvena sunkioje nuodėmėje, jei galėdamas gauti Sutvirtinimą jo atsisako arba nepaiso. Pastarąja prasme Sutvirtinimas gali būti laikomas būtinu išganymui. Nepriėmus Sutvirtinimo, galima laimėti amžinybę tik su sąlyga, kad jis nebuvo laisva valia dėl paniekos šiam sakramentui atmestas. Bažnyčios tradicijoje gyva samprata, jog Sutvirtinimo sakramentas yra vertingas žmogaus dvasiniam gyvenimui. Kiekvieno pakrikštytojo įkrikščioninimas turi užsibaigti Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentais. Todėl, jei tikinčiajam gresia mirties pavojus, patariama, kad, prieš priimdamas Viatiką (šv. Komunija mirštančiajam), jis būtų sustiprintas Sutvirtinimo sakramentu.
Sutvirtinimo sakramento apeigos
Esminė Sutvirtinimo apeiga yra pakrikštytojo asmens kaktos patepimas šventąja krizma, tariant žodžius: „Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą.“ bei uždedama ranką ant sutvirtintojo, tariant: „Ramybė tau“! Sutvirtinimo sakramentą įprastai teikia vyskupas ordinaras arba jo įgaliotas kitas vyskupas ar kunigas. Liturginiais šio sakramento teikimo nuostatais yra išreiškiamas pageidavimas, kad apeigos būtų atliekamos šventiškai ir iškilmingai. Dalyvauti šiose iškilmėse kviečiami sutvirtinamųjų giminės, bičiuliai bei vietinės bendruomenės nariai, kad jie atstovautų visai Dievo tautai ir parodytų, kokius tikėjimo vaisius joje subrandino Šventoji Dvasia.
Sutvirtinimo globėjas ir vardas
Patariama kiekvienam sutvirtinamajam turėti Sutvirtinimo globėją, kuris, kaip vyresnysis brolis, jį atvestų ir pristatytų vyskupui, o paskui padėtų ištikimai vykdyti Krikšto pažadus ir saugoti Šventosios Dvasios dovaną. Norint išreikšti glaudesnį Krikšto ir Sutvirtinimo ryšį, pageidaujama Sutvirtinimo globėju (globėja) kviesti vieną iš krikštatėvių. Jeigu pasirenkamas kitas globėjas, jis turi būti tinkamas dvasiniu atžvilgiu šioms pareigoms atlikti ir atitikti Kanonų teisės reikalavimus, t. y.:
- būti sulaukęs šešiolikos metų;
- būti katalikas, jau priėmęs Sutvirtinimo bei šv. Eucharistijos sakramentus, gyvenantis pagal tikėjimą bei dabar prisiimamas pareigas. Nebūti suvaržytas kokios nors uždėtos ar paskelbtos kanoninės bausmės;
- nebūti sutvirtinamojo tėvas ar motina.
Sutvirtinimo apeigų nuostatai reikalauja, kad sutvirtinamieji šalia Krikšto vardo pasirinktų dar Sutvirtinimo vardą, kuris turi būti šventojo vardas.
(Parengta pagal prisikelimas.lt)
