„Einantys atgailos sakramento iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip susitaikina su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė, ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiversti“ (Lumen Gentium, 11).
Per Atgailos sakramentą Jėzus nuolat mus kviečia atsiversti. Atsivertimas yra žmogaus valios pastanga ir tuo pačiu metu – jo „sugrudusios širdies“ (žr. Ps 51) atsakas į gailestingą Dievo meilę. Atgaila – tai gydymo sakramentas, kuriuo atleisdamas Dievas gydo sužeistą žmogaus širdį.
Kam teikiamas Atgailos sakramentas
Kiekvienam pakrikštytam, nusidėjusiam ir atgailaujančiam krikščioniui. Atgailos sakramentas yra būtinas žmogaus išganymui. Katedroje išpažinčių klausoma prieš ir per kiekvienas Mišias. Dėl kito laiko galima susitarti individualiai su kunigu.
Klausyti išpažinčių šv. Mišių metu Lietuvoje yra labai sena praktika. Bažnyčia skatina švęsti sakramentus atskirai, ne tuo pačiu metu (pavyzdžiui, šv. Mišių metu klausoma išpažinčių). Atgailos sakramentas švenčiamas per vyskupą ar kunigą. Išskirtiniais atvejais, esant labai sunkioms nuodėmėms, išrišimą gali duoti tik vyskupas.
Advento, gavėnios ir kitomis progomis (vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems) parapijoje organizuojamos atskiros Susitaikinimo sakramento pamaldos su individualia Išpažintimi. Apie tokias pamaldas tikintiesiems pranešama iš anksto parapijos laikraštėlyje, sekmadieniais per skelbimus ar parapijos internetiniame puslapyje.
Katalikams Bažnyčia įsako bent kartą per metus atlikti išpažintį, tačiau tikintieji yra raginami neatidėti Atgailos sakramento didžiųjų Bažnyčios švenčių dienoms, kai yra daug žmonių, skubama, lieka mažai laiko vidiniam ir išoriniam susikaupimui.
Kada reikia eiti Išpažinties
Kai padaroma sunki nuodėmė, nes gyventi be Dievo malonės yra nuostolinga ir rizikinga. Padarius tik lengvas, kasdienes nuodėmes, Išpažinties rekomenduojama eiti kartą per mėnesį, nes Atgaila suteikia veikiančiųjų malonių priešinantis blogiui, grąžina ar padidina pašvenčiamąją malonę. Bažnyčios įsakymas kartą per metus atlikti išpažintį galioja nepastoviai tikėjimą praktikuojantiems katalikams, kurie rizikuoja savo sielos išganymu. Tai kraštutinė priemonė, skatinanti išlaikyti savo sieloje dieviškąjį gyvenimą.
Pasirengimas Išpažinčiai
Apie pasirengimo Pirmajai Išpažinčiai tvarką pagal amžiaus grupes skaitykite PARAPIJA > Katechetinė veikla.
Kad Atgailos sakramento šventimas būtų visapusiškas, tikintysis turi įvykdyti penkias šiam sakramentui priklausančias sąlygas: nuodėmes atsiminti, už jas gailėtis, ryžtis nebenusidėti, nuodėmes išpažinti ir už jas atsilyginti. Pirmiausia reikia nuodėmes atsiminti – tai vadinamasis sąžinės tyrimas (patikrinimas).
Atgailos sakramento apeigos
Atlikus sąžinės tyrimą, reikia Dievo atsiprašyti, t. y. gailėtis dėl nuodėmių. Atgailos sakramentas – tai ne tiek nuodėmių ir jų skaičiaus išvardijimas, kiek prisipažinimas Dievui ir sau pačiam: netinkamai gyvenau, atsisakiau gėrio, buvau savanaudiškas. Atgailą (arba gailestį) turi sužadinti iš tikėjimo kylantys motyvai. Gailestis gali būti tobulas arba netobulas. Tobulas gailestis – kai mes gailimasi iš meilės Dievui, kai atsiprašome suprasdami, kad įžeidėme savo gerąjį Tėvą, paniekinome Jo gerumą ir meilę, kad pasidavėme netvarkingam polinkiui prieš Dievo valią. Netobulas gailestis – kai gailimasi dėl kitų motyvų: kad darydami nuodėmes užsitraukėme pasmerkimą amžinybėje, kad galime susilaukti blogio atpildo ir pan. Tačiau gailestis nusidėjus niekuomet nebus geras, jei jo nelydės nusistatymas, kiek žmogiškos jėgos leis, daugiau nebenusidėti ir vengti aplinkybių, vedančių į nuodėmę. Tobulas gailestis pasiryžtant nebenusidėti, jei nėra galimybės atlikti sakramentinę išpažintį, atleidžia nuodėmes, tik su sąlyga, kad artimiausiu metu, kai bus galimybė, atliksime išpažintį. Kad Atgailos sakramentu gautume nuodėmių atleidimą, pakanka ir netobulo gailesčio, tačiau reikia stengtis suprasti tikrąją nuodėmės žalą ir giliausią gailesčio prasmę.
Išpažintis
Apgailėję savo nuodėmes, turime jas išpažinti kunigui, t.y. mes patys save turime nuteisti, atskleisdami sielos žaizdas Dievo ir Bažnyčios įgaliotam atstovui, kad iš Dievo ir jo tautos sulauktume atleidimo. Išpažintyje turime atskleisti savo sąžinės netobulumus nieko neslėpdami nei perdėdami. Pirmiausia reikia pasakyti sunkiąsias nuodėmes ir jų skaičių, po to išvardyti lengvąsias, kasdienes nuodėmes, primenant, dažnai ar retai jos pasitaiko (pvz.: kasdien, keletą kartų per savaitę ir pan.). Nuodėmes reikia išpažinti atvirai, nieko nenuslepiant, nes kitaip išpažintis bus šventvagiška. Kunigas įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį. Jei turime kokių nors moralinių abejonių, reikia jas išpažintyje nuodėmklausiui pasakyti, kad jis paaiškintų, patartų. Po išpažinties turime atlikti kunigo nurodytą atgailą, atitaisyti kitam padarytą medžiaginę ar moralinę skriaudą, saugotis aplinkybių, vedančių į anksčiau padarytus nupuolimus.
Kai yra išpildomos visos Atgailos sakramento sąlygos, kunigo tariamais atleidimo žodžiais: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių…“ gauname nuodėmių atleidimą ir Atgailos sakramentu teikiamų malonių.
Dvasiniai Atgailos sakramento vaisiai:
- sutaikinimas su Dievu, kai sugrąžinama pašvenčiamoji malonė;
- sutaikinimas su Bažnyčia;
- už sunkiąsias nuodėmes gresiančios amžinos bausmės atleidimas;
- sąžinės ramybė ir giedra bei dvasinė paguoda;
- veikiančiųjų malonių, padedančių nugalėti pagundas, vengti stumiančių į nuodėmę aplinkybių, suteikimas.
(Parengta pagal prisikelimas.lt)