Kazimieras PALTAROKAS gimė 1875 m. spalio 22 d. Gailionių km., Linkuvos parapijoje, Šiaulių rajone. Tėvai labai troško, kad sūnus Kazimieras būtų išsimokslinęs. Mokėsi Joniškėlio pradžios mokykloje, baigęs Mintaujos gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Vėliau studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje, kur įgijo magistro laipsnį. Kunigu įšventintas 1902 m. kovo 22 d. Po studijų pastoracinį darbą dirbo Liepojoje. 1906 m. grįžo į Lietuvą ir nuo 1911 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje lotynų kalbą, teologijos pagrindus, sociologiją ir filosofiją. 1914 m. buvo paskirtas seminarijos vicerektoriumi. Po Pirmojo Pasaulinio karo 1918 m. pakeltas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, o 1919 m. – vyskupijos tribunolo teisingumo gynėju. 1922 m. tampa Teologijos-filosofijos fakulteto pastoracinės teologijos profesoriumi ir katedros vedėju. 1926 m. gegužės 2 d. Kauno bazilikoje konsekruotas vyskupu.
Jo rūpesčiu buvo pastatyta Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra. Vyskupas parašė per penkiasdešimt ganytojiškų laiškų, išleido kitų leidinių pastoracijos, auklėjimo, kitais aktualiais klausimais. Mirė Vilniuje 1958 m. sausio 3 d. Palaidotas Panevėžio katedros kriptoje.
Pastoracinė veikla
Panevėžyje vyskupas pastatė katedrą, įkūrė kanauninkų kapitulą, jam priklausančiuose namuose (Sodų g. 3, Panevėžys) įrengė Katalikų Veikimo centro (KVC) būstinę, įkūrė „Panevėžio balso“ redakciją, įrengė vyskupijos biblioteką. Savo vyskupavimo metu įkurdino 11 parapijų. Be katedros, pastatė dar 15 bažnyčių, 14 koplyčių, 11 altarijų. 1939 m. pradėjo statyti Panevėžio kunigų seminariją, bet Antrasis pasaulinis karas nutraukė statybą. Vyskupijai paruošė 195 kunigus. Vyskupaujant K. Paltarokui, itin išaugo katalikų skaičius išaugo.
Vyskupas daug dėmesio ir jėgų skyrė katalikiškoms organizacijoms: ateitininkams, Katalikų Veikimo centrui, pavasarininkams, angelaičiams. Savo pedagoginiu talentu sistemingai stiprino jaunimo vertybines nuostatas ir krikščioniškumą. Kai 1930 m. Švietimo ministerijai uždarius ateitininkų organizaciją, K. Paltarokas gynė jos teises, kritikavo valdžios sprendimą. Rūpinosi iš mokyklų išmestais ateitininkais, juos globojo. Nuo 1947 m. iki 1955 m. liko vieninteliu vyskupo Lietuvoje, o nuo 1949 m. iki mirties valdė abi – Panevėžio ir Vilniaus (arki)vyskupijas. Jis nuosekliai vykdė Vatikano susirinkimo nuostatas, diegė socialinį Bažnyčios mokymą. Ganytojas visą gyvenimą kovojo už tikėjimą, Bažnyčios tiesas ir Lietuvos teises.
Pedagoginė veikla
1902-1926 m. K. Paltarokas mokytojavo ir dėstė įvairiose švietimo įstaigose, rašė vadovėlius, parengė katekizmą vaikams – katalikų tikybos pradžiamokslį. Prisimenamas kaip puikus ir sistemingas pedagogas. Kunigų seminarijoje sociologijos studijas praplėtė iki dvejų metų, parašė sociologijos vadovėlį. Pastoracinės teologijos kursui taip pat paruošė vadovėlių. Jo vardu Panevėžyje yra pavadinta viena didžiausių gimnazijų bei šalia besidriekianti gatvė. Kauno miesto gatvė taip pat pavadinta K. Paltaroko vardu.
Visuomeninė veikla
Vyskupo visuomeninė veikla labai plati. Dirbdamas Liepojoje, dalyvavo lietuvių savišalpos draugijoje, platino draudžiamus lietuviškus laikraščius, įsteigė parapijos biblioteką, rūpinosi jaunimo švietėjiška veikla, įkūrė blaivybės draugijos skyrių. 1926 m. tapo Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariu akademiku, 1933 m. išrinktas šv. Vincento Pauliečio, o 1937 m. tampa šv. Kazimiero draugijos garbės nariu. 1935 m. Ugniagesių sąjungos apdovanotas 1-o laipsnio ženklu. Vyskupas buvo puikus diplomatas – ypač politiškai sunkiais laikais. Globojo katalikiškas organizacijas.
Vyskupo šūkis „Net miręs norėčiau dar jums patarnauti“ kaskart suskamba tikinčiojo širdyje, šiam įžengus į Kristaus Karaliaus katedrą, kurioje ilsisi ganytojo palaikai.
