Mieli broliai ir seserys,
nuoširdžiai sveikinu visus su nuostabia Kristaus Prisikėlimo švente! Vieni kitiems palinkėkime džiugių šventų Velykų. Šiandien daug kartų nuskamba džiaugsmo žinia, kurią gerai išreiškia psalmės priegiesmis: „Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes“. Ant kryžiaus nužudytas Jėzus vėl gyvas, jį sutinka moterys, mokiniai. Tai pranoksta viską, ką galėtume pasakyti apie gyvenimą ir mirtį.
Bet būkime atviri – ar tikrai mus džiugina ši Kristaus prisikėlimo žinia? Džiaugiamės pavasariu, šventiška nuotaika namuose, o vėl išgirdę Jėzaus prisikėlimą skelbiantį „Aleliuja“ gal tik pagalvojame: „Na štai, atėjo Velykos“? Arba kyla mintis: „Jam gerai, kad prisikėlė. Bet mano gyvenimas lieka tas pats su visais kasdieniais rūpesčiais, neišspręstomis problemomis“.
Žmogus daug ką gali, bet puikiai žinome: sugrąžinti iš mirties visiškai neįmanoma. Tik Dievas, kuris duoda gyvybę, gali ją ir atgaivinti. Vis dėlto tai atrodo labai neapčiuopiama! Ir štai Velykos mus veda toliau, negu sugebame įžvelgti ir net viltis. Apaštalas Paulius rašė: „Regima viltis nėra viltis... Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai“ (Rom 8, 24–25). Tai nėra bergždžias laimingos pabaigos lūkestis, o pasiruošimas priimti viską, kas ateis gyvenime, kartu išlaikant viltį, kad yra gilesnė prasmė ir tie akiračiai, kurių dabar dar neįžvelgiame. Mes pasitikime Dievu, kuris ne tik mato daugiau ir giliau už mus, bet visų pirma mus myli. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Jėzus atėjo ne tik pamokyti ar duoti gražaus pavyzdžio, bet būti su mumis, priimti visą mūsų gyvenimą – su bičiuliška draugyste, darbo nuovargiu, dėkingumu už pagalbą, o taip pat kančia bei mirtimi. Jis kviečia ir veda dar toliau: į prisikėlimą, kuris yra Dievo meilės darbas. Žmogaus egzistencija nekrenta į nebūtį, o skuba į Dievo pilnatvę. Ar tai nėra milžiniškas, viską keičiantis skirtumas?!
Tai svarbu ne tik tada, kai iškyla egzistencinis klausimas – kam gyvenu šioje žemėje, bet ir „maži“ kasdienio gyvenimo klausimai, kai patiriame meilę ir kenčiame pyktį, džiaugiamės ir nusiviliame. Kasdien išgyvename ribotumą, lyg mus užgulusį nepakeliamą kapo akmenį. Tas akmuo gali būti labai įvairus: gąsdinanti gydytojo diagnozė, šeimos išsiskyrimas, oriai ir užtikrintai gyventi neleidžianti ekonominė situacija, vienišumas ir nežinia dėl ateities, grėsmės, kurias matome žvelgdami į tai, kas vyksta Europoje ir pasaulyje. Bet būkime tikri, kad turime ateitį ir išlaikykime viltį. Sakydami, kad Dievui nėra negalimų dalykų, pasitikime ne „magiška“ Dievo lazdele, kuria jis viską pakreips gera linkme, bet jo meile. Kristus pasiaukojo ir mirė už mus. Jo meile nebuvo tik – Giesmių giesmės žodžiais tariant – „stipri kaip mirtis“ (Gg 8, 6), bet daug stipresnė, didesnė ir galingesnė už mirtį. Todėl niekas pasaulyje mūsų negalės atskirti nuo Kristaus meilės (plg. Rom 8, 39).
Šiais Pašvęstojo gyvenimo metais popiežius Pranciškus pakvietė prisiminti ir paminėti vienuolius. Daugybė krikščionių drąsiai skyrė savo gyvenimą Dievui, malda ir konkrečiu tarnavimu artimui: mokyklose, ligoninėse, parapijose. Taip rado pilnatvę, akivaizdžiai paliudydami, kad džiaugsmas ateina priimant Dievo meilę ir save dovanojant, pasišvenčiant. Vienuolinis pašaukimas ir kunigystė Bažnyčioje – vienas iš drąsių gyvenimo kelių, galimybė nešti džiugią Evangelijos žinią.
Neseniai miręs jaunas italas kunigas velykiniame pamoksle paliko gražų ir drąsinantį liudijimą apie Kristų: „Jei Jis prisikėlė, vadinasi verta. Verta kovoti, verta kentėti, verta aukotis negailint savęs, verta drąsiai apsispręsti tarnauti be rezervų. Jei Jis prisikėlė, nėra nieko tokio tolimo, kas negalėtų priartėti, nieko prarasto, ko negalėtume atgauti, nieko taip absurdiško, kas galiausiai neįgautų prasmės. Jei Jis prisikėlė. Nesakome to, lyg Juo abejotume: mes krikščionys neturime nieko kito pasakyti pasauliui, neturime kitų turtų, neturime kito džiaugsmo, neturime kitos vilties.“
Velykos – Kristaus prisikėlimas – iš tiesų neša viltį ir džiaugsmą. Linkiu jį patirti, juo gyventi ir juo dalintis.
