Santuoka

Kam, kur, kada teikiamas Santuokos sakramentas

Santuokos autorius yra pats Dievas, kuris norėjo, kad santuoka priklausytų kūrimo tvarkai. Šventraštyje skaitome, jog Dievas sukūrė žmogų, – vyrą ir moterį, – pagal savo paveikslą ir jų sąjungą palaimino ir padarė vaisingą (pgl. Pr 1, 27-28). Santuoka – tai vyro ir moters tarpusavio meilė, kurioje atsispindi Dievo meilė. Pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta, nes ji yra palaiminta Dievo, ir abipusio ryšio pagalba abu sutuoktiniai tvirtai sujungia savo santuokinį ryšį. Šio ryšio niekas negali nutraukti – nei patys sutuoktiniai, nei visuomenė, nei Bažnyčia.

Santuokos sakramentą gali priimti pakrikštyti vyras ir moteris, sulaukę 18 metų (jaunesniems reikia vyskupo leidimo) ir esantys laisvi, t. y. niekieno neverčiami ir neturi prigimtinės arba bažnytinės teisės nurodomų kliūčių.

Rektorate ar vienuolynuose Santuokos sakramentas neteikiamas, nebent rektorius gautų vietos klebono arba vyskupo leidimą. Santuokos sakramentas teikiamas visada, tačiau advento ir gavėnios metu nedaromos iškilmingos jungtuvės, nes Bažnyčioje šis laikas yra skirtas vidiniam susitelkimui ir atgailai.

Pasirengimas

Apsisprendimas priimti Santuokos sakramentą yra labai atsakingas uždavinys. Todėl Lietuvos Vyskupų Konferencija yra nustačiusi trijų mėnesių pasirengimo santuokai laikotarpį, kad būtų ištirtas laisvas apsisprendimas bei tvirta valia, įsigilinta į santuokos bei šeimos gyvenimo pagrindus, artimiau susipažinta su Bažnyčios mokymu.

Jaunieji, nusprendusieji priimti Santuokos sakramentą, prieš tris mėnesius iki santuokos turi susitikti su kunigu (tel. 8 678 49128, raštinė >) ir aptarti visus su santuoka susijusius klausimus: santuokos datos užregistravimą, dokumentų pristatymą, sužadėtinių kursus >, katedros papuošimą, muziką, fotografavimą, filmavimą, liturgiją, piniginę auką ir kt.

Santuokos sakramentas teikiamas jaunosios ar jaunojo parapijoje.

Registruojantis reikia turėti:

  • Krikšto pažymas iš tos bažnyčios, kurioje žmogus pakrikštytas, ir kartu laisvos būklės pažymas. Jei reikia šių pažymų iš mūsų parapijos, Prašymo išduoti šias pažymas formą ir informaciją kaip ją pateikti rasite > 
  • Pažymą apie baigtus Sužadėtinių kursus.
  • Galiojančius pasus arba asmens tapatybės korteles.
  • Tuokiantis trečioje parapijoje reikia turėti savo parapijos klebono leidimą tuoktis už parapijos ribų.

Kad santuokinė sąjunga turėtų tvirtus ir pastovius žmogiškus bei krikščioniškus pagrindus, ypač svarbus yra pasirengimas santuokai: jis visada prasideda dar tėvų namuose vaikų ugdymu šeimai.

Bažnyčia reikalauja, kad katalikai, kurie nėra priėmę Sutvirtinimo sakramento, jeigu nėra didelių nepatogumų, iki santuokos sudarymo jį priimtų. Be to, prieš priimant Santuokos sakramentą, dera atlikti išpažintį iš viso gyvenimo, nes, kurdamas šeimą, žmogus pradeda naują gyvenimo etapą, kuriame įsipareigoja atsakomybei už kitą žmogų ir būsimų vaikų laimę.

Esminės Santuokos sakramento savybės

Santuokinė sutartis, kuria vyras ir moteris visam gyvenimui sudaro bendrą sąjungą, savo prigimtimi yra skirta sutuoktinių gėriui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui. Esminės santuokos savybės, kurios turi būti žinomos ir besąlygiškai priimtinos besituokiantiems krikščionims, – vienumas ir neišardomumas. Tarp pakrikštytųjų negali būti teisėtos santuokinės sutarties, kuri drauge nebūtų sakramentas. Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta ir atbaigta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta. Štai koks dviejų vienos vilties, vienos drausmės ir tos pačios priklausomybės tikinčiųjų ryšys: abu lygiateisiai, abu vienas kitam atsidavę, be jokių sielos ir kūno paslapčių. Tai iš tikrųjų du viename kūne, o kur kūnas vienas, ten ir dvasia viena.

Apie santuokos sakramento liturgiją

Kadangi santuoka įteisina sutuoktinių gyvenimą kaip viešą instituciją Bažnyčioje, dera, kad ji būtų sudaroma viešai ir apgaubta liturginėmis apeigomis. Santuokos sakramentas yra teikiamas bažnyčioje, jo galiojimui – tikrumui reikia dviejų liudytojų, kurie liudija, kad Santuokos sakramentas yra sudarytas ir kad šios santuokos sudarymui nėra kliūčių. Kristaus ir Bažnyčios, kurios nariais esame visi, meilę bei vienybę geriausiai išreiškia Eucharistijos sakramentas, todėl Santuokos sakramentą labai dera švęsti šv. Mišių metu arba bent priimti šv. Komuniją.

Santuoka – vienintelis sakramentas, kurį teikia ne kunigas, bet patys sutuoktiniai vienas kitam. Santuokos apeigose dalyvaujantis kunigas (arba diakonas) Bažnyčios vardu priima sutuoktinių sutikimą ir jiems suteikia Bažnyčios palaiminimą. Bažnyčios atstovo (taip pat liudininkų) buvimas santuokos metu akivaizdžiai parodo, kad ji yra bažnytinio gyvenimo tikrovė. Bažnyčia iš savo tikinčiųjų reikalauja bažnytinės santuokos sudarymo formos, nes:

  • Sakramentinė santuoka yra liturginis veiksmas, todėl dera jį atlikti viešos bažnytinės liturgijos metu.
  • Santuoka įveda į bažnytinį luomą, sukuria Bažnyčioje teises ir pareigas sutuoktinių ir jų vaikų atžvilgiu.
  • Kadangi santuoka yra gyvenimo Bažnyčioje būdas, Bažnyčia turi būti įsitikinusi santuokos tikrumu (todėl jos metu privalo dalyvauti liudininkai).
  • Susitarimo viešumas saugo vieną kartą ištartą „Taip“ ir padeda likti jam ištikimiems.

Sakramento malonės

Santuokos sakramentu sutuoktiniai gauna veikiančiųjų malonių siekti santuokinio gyvenimo tikslų, ugdyti savo jaunąją kartą, palaikyti santuokinę meilę. Kad šis sakramentas būtų priimtas visavertiškai, sutuoktiniai, pakartoję pagrindines tikėjimo tiesas, susipažinę su krikščioniškais šeimos kūrimo tikslais, atlikę sakramentinę išpažintį ir būdami be sunkios nuodėmės, privalo Santuokos šventimo metu abu drauge priimti šv. Komuniją, save pavesdami Viešpačiui, kad Jo globa lydėtų džiaugsme ir varge.

Santuoka remiasi abipusiu besituokiančiųjų sutikimu, tai yra pasiryžimu visiškai atsiduoti vienas kitam, turint tikslą šį meilės ryšį išgyventi ištikimai ir vaisingai. Krikščionių sutuoktinių luomas ir jų gyvenimo būdas yra jiems savita dovana Dievo tautoje. Todėl suteikiama Santuokos sakramento malonė skirta sutuoktinių meilei ištobulinti, jų nesuardomai vienybei sustiprinti. Tos malonės veikiami, jie padeda vienas kitam siekti šventumo gyvendami šeimoje, kaip Dievo dovaną priimdami ir auklėdami vaikus.

Gyvenimas konkubinate

Pakartotinė išsiskyrusiųjų santuoka, tebesant gyvam teisėtam sutuoktiniui, prieštarauja – kaip mokė Kristus – Dievo planui ir įstatymui. Tačiau susiėję gyventi drauge išsiskyrusieji Bažnyčios nėra atstumiami. Jie kviečiami prašyti Dievo pagalbos krikščioniškai gyventi ir krikščioniškai išauklėti savo vaikus. Vis dėlto, neatsisakę į nuodėmę vedančio gyvenimo būdo, jie negali priimti eucharistinės Komunijos.

(Parengta pagal prisikelimas.lt)

 

Konkrečiai apie pasirengimą krikščioniškai santuokai katedros parapijoje >

Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria (Mt 19, 6).