Apie liturgiją ir sakramentus

LITURGIJA

Graikiškas žodis „liturgija“ (leiturgia) pirma reiškia „Dievo darbą“ žmogui bei „paslaugų tarnavimą liaudies bendruomenei“ (2 Kor 9, 12). Tikrasis liturgijos šeimininkas ir aukotojas yra Kristus, kuris ant kryžiaus atidavė savo gyvybę „vieną kartą visiems laikams“, taip sutaikindamas mus su dangiškuoju Tėvu.

Panevėžio katedroje liturgijai, kurią sudaro sakramentai, sakramentalijos ir Liturginių valandų giedojimas, vadovauja Panevėžio vyskupas, jam talkina kunigai. Liturgiją švenčia visa bendruomenė.

SAKRAMENTAI

Sakramentai – tai veiksmai, susidedantys iš žodžių ir gestų, kurie atlieka tai, ką ženklina. Kiekviename sakramente mes sutinkame Kristų, kuris mumyse brandina tikėjimą. Bažnyčia, kurią Vatikano II Susirinkimas vadina „tarsi sakramentu“, yra „Kristaus įrankis“, kuriuo Jis teikia išganymą ir užtikrina, kad „sakramentuose per Šventąją Dvasią Bažnyčios labui veikia pats Kristus“.

Katalikų Bažnyčioje kristaus įsteigti septyni sakramentai skirstomi į tris grupes (KBK 1211):

Įkrikščioninimas

Įkrikščioninimo sakramentais mes esame išlaisvinami iš tamsos galių ir įvedami į Kristaus mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą. Mums suteikiama įsūnystės Dvasia, todėl švęsdami Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimą tampame visuotinės Dievo tautos dalimi.

Krikštas įkūnija mus Kristuje ir įtraukia mus į Dievo tautą. Šis pirmasis sakramentas atleidžia visas mūsų nuodėmes, išvaduoja mus iš tamsos galybių ir veda į įsūnytųjų vaikų išaukštinimą. Per vandenį ir Šventąją Dvasią mes tampame naujais kūriniais. Nuo šiol mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame. Paženklindamas Dvasios dovana Sutvirtinimo sakramentas mus padaro dar pilnesniu Viešpaties Dievo atvaizdu ir taip pripildo mus Šventąja Dvasia, kad galime tapti jo liudytojais prieš visą pasaulį ir vesti Kristaus kūną į jo pilnatvę taip greitai, kaip tik pajėgiame.

Galiausiai, ateidami prie Eucharistijos stalo, mes valgome Žmogaus Sūnaus kūną ir geriame jo kraują tam, kad turėtume amžinąjį gyvenimas ir išreikštume Dievo tautos vienybės jėgą. Aukodami save drauge su Kristumi mes dalyvaujame visuotinėje aukoje, kuri yra visos atpirktųjų bendruomenės auka, aukojama Dievui per Aukščiausiąjį Kunigą ir meldžiame didesnio Šventosios Dvasios išsiliejimo, kad visa žmonių giminė galėtų būti atvesta į Dievo šeimos vienybę.

Tuo būdu šie trys įkrikščioninimo sakramentai, artimai susieti tarpusavyje, veda mus ištikimus Kristui į vienybę su juo ir įgalina pilnai įvykdyti Dievo tautos misiją Bažnyčioje ir pasaulyje (iš Suaugusiųjų Įkrikščioninimo apeigų).

Sakramentalijos

Sakramentalijos yra laiminantys šventi ženklai arba veiksmai. Jų dėka tikintieji yra parengiami priimti savitą sakramentų veikimą ir pašventina įvairius gyvenimo atvejus. Sakramentalijos nėra magiški veiksmai, tačiau jos turi maldos charakterį, išreiškia Dievo pagalbą ar malonę, kai prašoma Jo palaimos.

Sakramentalijas yra įsteigusi pati Bažnyčia. Skaramentalijų pagrindas yra Krikštu gautoji kunigystė: kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas būti „palaiminimu“ ir laiminti (KBK 1669). Sakramentalijos yra palaiminimai, pašventinimai ir egzorcizmai.

Laidotuvės

Krikščioniškos laidotuvės yra liturginis Bažnyčios šventimas (svarbiausia jame – Eucharistijos šventimas, iki jos ir po jos atliekami palaiminimai yra sakramentalijos; kitos šventimo detalės priklauso nuo šeimos, papročių, kultūros, liaudiškojo pamaldumo). Šiuo savo patarnavimu Bažnyčia nori pabrėžti veiksmingą bendrystę su mirusiuoju ir įtraukti į šią bendrystę laidoti susirinkusią bendruomenę, skelbdama jai amžinąjį gyvenimą (plg. KBK 1683, 1684, 1686). 

 

Taigi pirmiausia prašau atlikinėkite maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones (...), kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą (1 Tim 2, 1–2).