Klebono žodis 2020-05-31

ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS)

Tarp Velykų ir Sekminių nusidriekęs penkiasdešimties dienų laikotarpis ženklino tą patį įvykį, - Viešpaties dieną, kada išliejama Šventoji Dvasia. Sekminių ištakas randame Senajame Testamente derliaus nuėmimo šventėje, o bėgant amžiams ir įsitvirtinant žydiškoms tradicijoms, Sekminių šventė palaipsniui virto Sinajuje sudartytos Sandoros su Dievu paminėjimu. Sekminių dieną gimsta Bažnyčia, kurios įkvėpėja yra Tėvo siunčiamas dieviškasis Asmuo Šventoji Dvasia. Visi per Krikštą gavome Šventąją Dvasią, o šiandien Ji vėl ir vėl stato naujus dvasinius bendrystės tiltus tarp žemės ir dangaus. Nors Sekminių įvykis Šventame Rašte apibūdinamas daugybe simbolių, tikras Dvasios darbas yra žmogaus širdyje. Per Kristaus Dvasią mes kiekvienas turime galimybę priartėti prie Tėvo ir kaskart įgyti vis daugiau Kristaus bruožų, kad galėtume tapti jo meilės apaštalais. Prašykime Dievą atnaujinti mūsų širdyje Dvasios dovaną.

Katedros adminstratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-05-24

KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS)

Iš esmės Kristaus žengimas į dangų yra Jėzaus, esančio tarp mūsų, šventimas, o ne iškeliavimas: „Aš esu su jumis per visas dienas, iki pasaulio pabaigos“. Ar Viešpats yra su mumis mūsų mintyse ar mūsų širdyse? Išties, taip. Tačiau buvimas Dvasioje reiškia daug stipriau ir tikroviškiau nei tuomet su apaštalais kur nors Galilejoje ar Jeruzalėje. Norint išgyventi Kristaus prisikėlimą ar žengimą į dangų, nepakanka (jei išvis įmanoma) ištarti, jog tai tikėjimo paslaptis ir tuo užbaigti religinį smalsumą švenčiant Eucharistiją ir patiriant realaus Kristaus buvimą. Kitas kelias į susitikimą su Kristumi, kaip apaštalas Paulius kalba šiandienos antrame skaitinyje, yra Jėzaus buvimas Bažnyčioje. Bažnyčia yra Kristaus kūnas, Jo pilnatvė, kuri užpildo visa visame. Bažnyčioje, kurioje skelbiama Evangelija, kuri neša Dievo meilę ir gailestingumą, parodytą ant kryžiaus,  atrandamas Kristus. Mes esame šio mistinio kūno nariai, paliekantys už savo nugarų nuodėmes ir einantys į naują gyvenimą.  Jau šiame gyvenime, sustiprinti Eucharistijos dovana, mes galime ragauti prisikėlimu alsuojančio gyvenimo pilnatvę.

Katedros adminstratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-05-17

VI VELYKŲ SEKMADIENIS

Ar šie gražūs Jėzaus žodžiai suveikia kai kas nors mus ilgam ar visam palieka? Ar skubame patikėti, jog išsipildys Viešpaties pažadas atsiųsti Globėją (visas pasaulis meldžia, kad mokslas sukurtų vaistus ir/ar vakciną prieš COVID-19 virusą, Dvasia galėtų palaukti?)? Juolab Jėzaus atsisveikinimo kalba emociškai labiau palietė apaštalus, o ne mus, praėjus 2000 metų. O gal galima sugretinti šiuos Jėzaus žodžius su mūsų gyvenimu? Galima tik vieninteliu atveju, jeigu TIKRAI mylime Jėzų, o Jis mus. „Jei mylite mane /.../, nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus“, - sako Viešpats. Ateis pas mus Kristus nuėjęs kančios, mirties ir prisikėlimo kelią. Ateis pas mus su Šventąja Dvasia, Tiesos Dvasia. Ateis pas mus, kad pašventintų pasaulį, kuris čia pat neįstengia priimti Dvasios, nes „jos nemato ir nepažįsta“, o kitąkart išgyvendamas sukrėtimus, atsigręžia į Dievą. Velykų laikas yra dovana, leidžianti ne tik džiaugtis Kristaus prisikėlimu, bet ir atnaujinti savo gyvenimą Tiesos, Meilės ir Šventumo Dvasia.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-05-10

V VELYKŲ SEKMADIENIS

 Apaštalų Tomo ir Pilypo žodžiuose „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai iš kur žinosime kelią?“ ir, „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“ skamba nerimas ir baimė. Tačiau Viešpats jau pirmu sakiniu ramina savo mokinius: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys!” Savo ramybe Viešpats mus patikina, kad jis visuomet yra su mumis. Turbūt ir mums kyla begalinis noras bent protu suprasti apie ką Viešpats kalba. Dar šiek tiek anksčiau Jėzus jau bus nuplovęs apaštalams kojas ir bus pakalbėjęs apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Tad apaštalai kelia tikėjimo klausimą (gal ne pilnai suvokdami klausimo gilumo), kuris yra aktualus ir mums. Atrodo, kad apaštalų nuoširdus rūpestis kur Jėzus eina ir noras pamatyti Tėvą yra svarbiau už Jėzaus atsakymus kol nebus sumokėta didžiausia kaina – pirmiausia Jėzaus mirtis ir prisikėlimas, o vėliau ir apaštalų kankinystė už tikėjimą. O tikėjimas yra galia, kuri daro stebuklus: „kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius...“, - sako Jėzus. Tegul mumyse kasdien auga tikėjimas, pagrįstas darbais.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-05-03

IV VELYKŲ (GEROJO GANYTOJO) SEKMADIENIS,

                       MOTINOS DIENA

Ganytojo balsas Bažnyčios širdyje. Šį sekmadienį visa Bažnyčia meldžia, kad vyrai ir moterys būtų atviri Jo balsui. Meldžiame, kad tie, kuriuos Viešpats šaukia į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą, atsilieptų į Jo kvietimą. Tačiau turime nepamiršti, kad Ganytojo balsas skamba visiems broliams ir seserims ir visiems pakrikštytiesiems, kad išgirdę Jo balsą visu savo gyvenimu žvelgtume į Dievą.

Viešpats sako, „aš atėjau, kad turėtumėte gyvenimą, kad apsčiai jo turėtumėte“. Dažnai šiandienis pasaulis, pripildytas daugybės balsų, visomis jėgomis mėgina užslopinti Dievo balsą, prabylantį ne tik maldos namuose, bet ir kalėjimuose, ligoninėse, pabėgėlių stovyklose, emigracijoje, teroro iškankintose vietose, įstatymų kalvėse, net šeimose. Šiandien krikščionims ypatingai reikia įdėmaus klausymo, leidžiančio atpažinti Dievo kalbėjimą, kuris dažnai esti tylus kaip negimusios gyvybės kvėpavimas ar į amžinybę kimiai besiveržiančio ligonio alsavimas. Būtinas tvirtas tikėjimas Kristumi, Geruoju Ganytoju, kuris pažįsta savąsias avis ir veda jas į pažadėtąsias ganyklas. Kristus – vieninteliai vartai į Gyvenimą: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“, sako Kristus.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-04-26

III VELYKŲ SEKMADIENIS

Emausas – tai ne tik vietovė, į kurią traukė nusiminę Jėzaus giminaičiai (Kleopas ir Simonas?), bet ir vieta, kur buvo atpažintas prisikėlęs Viešpats kai jis pasiliko vakarienės, laimino ir laužė duoną. Kaimelių, turinčių Emauso (reiškiančio „būti šiltam“, matyt dėl ten esančių šiltų versmių) pavadinimą, būta ne vienas. Tačiau minimas Emausas neturėjo būti labai toli, nes mokiniai dar tą patį vakarą sugrįžta į Jeruzalę pasidalinti su apaštalais apie susitikimą su Jėzumi. Viskas vyksta Velykų dieną, kai Viešpats prisikėlė iš numirusių. Tuojau po to Jėzus pasirodys apaštalams. Šis susitikimas vyksta kelionėje į Emauso kaimą. Biblijoje, ypač Naujajame Testamente, apstu kelionių, kuriose vyksta įvairūs susitikimai: Marija lanko savo giminaitę Elzbietą, Juozapas su šeima palieka Nazaretą ir traukia į gyventojų surašymą Jeruzalėje, vėliau bėgama tolyn, kad apsaugotų šeimą nuo gresiančio pavojaus, Viešpats keliauja po dykumą ir yra gundomas velnio, skelbiama Geroji Naujiena įvairiuose miesteliuose ir kaimuose, pagaliau Jėzus keliauja į Jeruzalę, kur turės mirti ir prisikelti. Žmogaus gyvenimas irgi yra (tikėjimo) kelionė, kurioje jis kviečiamas atpažinti prisikėlusį Viešpatį: Žodžio skaityme ir klausymesi, duonos laužyme – Eucharistijoje, artimo meilės darbuose.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-04-19

II VELYKŲ SEKMADIENIS - ATVELYKIS (Dievo Gailestingumo sekmadienis)

Po Prisikėlimo Viešpats vėl ir vėl pasirodo įvairiems žmonėms, tame tarpe ir apaštalams. Jis kreipiasi į abejojantį Tomą, kuris nepatikėjo mokinių liudijimu, jog Jėzus prisikėlė. Įprastai abejonėse mūsų širdys yra nerimastingos, tad Viešpats pirmiausia taria „Ramybė jums“ (hebraiškas pasisveikinimas „Šalom“). Pas evangelistą Joną šis ramybės sveikinimas yra pripildytas džiaugsmu: „bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“ (Jn 16, 22) arba kad jūsų „džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11). Tomo šūksnis „Mano Viešpats ir mano Dievas“! atstato anksčiau apaštalo tartus pažado žodžius grįžti kartu su Jėzumi į Judėją ir drauge numirti su juo. Švęsdami antrąjį dieviškojo Gailestingumo sekmadienį, mokykimės pasikliauti Dievo gailestingumu ir kiekviename žmoguje atpažinkime Jėzų, kuris neša ramybę ir džiaugsmą, nes Jis prisikėlė! Aleliuja!

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-04-12

VIEŠPATIES JĖZAUS KRISTAUS PRISIKĖLIMAS (Velykos)

Brangieji,

Kristus prisikėlė! 

Šiais metais Bažnyčia nebus ta garsioji šauklė, skelbdama Kristaus prisikėlimą.

Velykas išgyvensime mažose namų bendruomenėse: šeimose, vienuolynuose, globos namuose, įkalinimo įstaigose ar ištuštėjusiose bažnyčiose.

Gera proga liudyti ir pasidalinti Velykų slėpiniu su savo artimaisiais.

Tegul prisikėlusio Kristaus šviesa visiems atneša tikros laimės viltį ir džiaugsmą.

Aleliuja!

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-04-05

KRISTAUS KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS

Viešpats Jėzus trumpam sėdasi ant paskolinto asilo, kad galėtų įjoti į Jeruzalę – miestą, kuriame jis bus pašlovintas kaip karalius: klojamos palmių šakos, skamba šūksniai „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ Tarp Alyvų kalno ir Jeruzalės atsiranda ne tik istorinis-mesijinis atstumas, bet ir brėžiama aiški linija, Kryžiumi užbaigianti Jėzaus žemiškąjį gyvenimą. Dar savaitėlė ir pašlovintas pranašas iš Galilėjos bus atiduotas į žmonių rankas, kelioninis sostas, asilaitis, bus iškeistas į kryžiaus sostą, kurį Viešpats nusineš į Golgotos kalvą. Šioje piligrimystėje dalyvauja žmonės – nuo apaštalų iki Romos kareivių, žmonės nuo Jėzaus iki šių laikų. Ir žodynas išlieka panašus, tik geografija išsiplėtusi per visą žemės rutulį. Riba tarp džiugaus Mesijo pašlovinimo ir isteriško siuntimo „Ant kryžiaus!“ labai nedidelė ir jautri. Deja, bet ir mes turime apsispręsti kas man yra Jėzus, kokius žodžius šiandien norėčiau ištarti, matydamas pašlovintą ir kenčiantį Karalių? Kaip šiemet ruošiuosi Velykoms, kai dėl karantino negaliu viešai dalyvauti pamaldose, stoti į ilgas eiles prie klausyklų, tiesti palaiminimui verbų šakelę ar priimti eucharistinį Jėzų?

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-03-29

V GAVĖNIOS SEKMADIENIS (A)

„Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“. Šiais žodžiais Jėzus sugrąžina mirusį Lozorių (vardas reiškia „Dievas padeda“) į žemiškąjį gyvenimą ir pasuka į savo žemiškojo gyvenimo baigtį. Lozoriaus prikėlimas – tai ženklas, po kuriuo slypi Jėzaus: tikro žmogaus ir tikro Dievo asmuo. Šis įvykis Betanijoje (pavadinimas reiškia „Kenčiančiųjų namai“) tampa repeticijų vieta ne tik Jėzui, bet Lozoriaus seserims, apaštalams ir visiems kitiems. Ir mums. Mes irgi gyvename pasaulyje, kuris nuolat nokina kančios vaisius. Esame ir lozoriai, sergantys ir kenčiantys, kuriems Dievas nori padėti. Evangelinis Jėzaus širdingumas Lozoriaus istorijoje parodo, kad Viešpats taip myli mus, kad yra pasiruošęs atiduoti save į mirties nasrus. Mirčiai apmąstyti čia dar per anksti (tai išgyvensim Didžiąją savaitę arba jau išgyvename kai netenkame mylimųjų), tačiau Lozoriaus prikėlimas yra ženklas, kad Dievas gali ir nori įsiveržti į žmogišką mirtį (taip pat ir nuodėmę) ir dovanoti tikėjimo viltį.

Šiemet likusias gavėnios savaites, o taip pat ir Didžiąją savaitę bei Velykas švęsime (išgyvensime) savo namuose, tarp savųjų, nes viešos apeigos dėl karantino neleidžiamos. Kviečiu nenusiminti, bet prasmingai praleisti šį priešvelykinį laiką su malda, Šventuoju Raštu ar dvasine knyga. Daugiau skirkite laiko dvasiniams apmąstymams (ir aptarimams su savo šeimos nariais). Išpažintį galėsite atlikti ir po Velykų (velykinė išpažintis pratęsta iki birželio 29 d.). O kad širdis būtų rami, sužadinkite tobulą gailestį (pasirįžimą nebenusidėti) ir, kai tai atsiras proga, atlikite išpažintį.

Apmąstomas kenčiantis Dievas tegul visus mus, o ypač sergančiuosius bei medikus, veda per gavėnią į Velykų viltį ir džiaugsmą.

Tobuas gailestis - kai gailimės iš meilės Dievui, kai atsiprašome suprasdami, kad įžeidėme savo gerąjį Tėvą, paniekinome jo gerumą ir meilę, kad pasidavėme netvarkingam polinkiui prieš Dievo valią.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-03-15

IV GAVĖNIOS SEKMADIENIS (LAETARE)

Nuo gimimo aklam žmogui dovanodamas regėjimą Jėzus ne tik išgydo negalią, bet ir apšviečia šio žmogaus širdį tikėjimo šviesa. Pats ritualas – „spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė neregio akis“, – primena Pradžios knygoje aprašytą žmogaus sukūrimą. Adomas taip pat buvo sukurtas iš žemių ir Dievas į jį kvėpė savo dvasios. Stebuklu Jėzus tęsia kūrimo procesą, atstato kas buvo nuodėmės sugriauta. Neregys apdovanojamas ne tik gebėjimu matyti aplink save žmones ir daiktus, bet ir apšviečiamas tikėjimo šviesa, leidžiančia pažinti Kūrėją. Ši antgamtinė tikėjimo dovana suteikia mums galimybę matyti taip kaip Dievas mato mus. O pirmiausia – tai matyti Jo Sūnų, įsikūnijusį Žodį. Vertindami regėjimo dovaną prisiminkime per Krikštą tapę Dievo vaikais ir dangaus karalystės paveldėtojais. Melskime Dievą, kad nesiliautų į mūsų širdis kvėpęs Šv. Dvasios, kuri apšviečia visus žmones ir visą pasaulį.

Šiuo sunkiu išbandymų metu patikėkime Viešpačiui savo gyvenimą, dvasios vienybėje vienykimės maldoje ir nenusigręžkime nuo tų, kuriems reikia pagalbos. Ypatingai melskimės už medikus ir tuos, kurie darbuojasi su koronaviruso padariniais.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-03-15 

III GAVĖNIOS SEKMADIENIS (A)

 Jėzus prie šulinio pažada moteriai duoti „gyvybės vandens“ ir numalšinti jos dvasinį troškulį. Evangelinė moteris nesuprato kokį vandenį šis žydas (aramėjas) ketina duoti, bet prašydama vandens ji trokšta numalšinti savo dvasią ir kūną, nes pavargo gyventi uždususioje dvasioje ir kasdien vidurdienį eiti prie šulinio. Viešpats kviečia palikti tą gyvenimo dalį, kuri negaivinama iš Jėzaus versmės. Pokalbis su Jėzumi moters gyvenimą pakeitė ir ji skuba pas saviškius papasakoti ir paliudyti ką ji sutiko prie šulinio: „Ar tik jis nėra Mesijas?“ Panašiai Jėzus kviečia apaštalus (ir mus) sekti paskui jį: „Ateikite ir pamatysite“. O juk ir mes kasdien einame prie įvairių gyvenimo šulinių, kad numalšintume savo troškulį. Ar atpažįstame Gyvenimo Versmę? Ar sutikę Dievą dalinamės su kitais tikėjimo patirtimi? Ar pasitikime Viešpačiu kitokios gavėnios metu, kuomet turime saugoti save ir kitus nuo koronaviruso? Neškimės prisikėlimo viltį į Velykų džiaugsmą.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-03-08

II GAVĖNIOS SEKMADIENIS (A)

Pirmieji krikščionys pirmus kelis šimtmečius save vadino Kelio bendruomenės nariais. Apie tai sužinome viename iš seniausių krikščionybės dokumentų Didachė, reiškiančio dvylikos apaštalų mokymu (doroviniai reikalavimai, papročiai, liturgija, teisinės normos). Šiame dokumente kalbama apie du kelius, kuriuos žmogus gali pasirinkti: gyvenimo kelią arba mirties (pražūties) kelią. Iš Evangelijos sužinome, kad apaštalai kartu su Jėzumi kopia į kalną. Tai ne pats patogiausias pasirinkimas, nes kopti į kalną, tai rinktis siaurą kelią, atsisakant kuo mažiau papildomo svorio ir galvojant apie kitus. Kopti į kalną – tai rinktis gyvenimo kelią, apie kurį kalba didachė. Jeigu kopiama į kalną (einama per gyvenimą) su Jėzumi, pasiekus viršūnę atsiveria platus horizontas, širdį užpildo palaima ir noras ištarti „Gera mums čia būti, Viešpatie“, kaip tą pasakys apaštalas Petras. Tad būti krikščioniu, tai būti kelio bendruomenės nariu, kuris atmeta mirties kelią. Tegul kiekvienam iš mūsų gavėnia esti gyvenimo kelias, vedantis į Velykų džiaugsmą.

Nuoširdžiai sveikiname visas moteris su tarptautine Moters diena. Tegul Dievo Motina Marija savo dorybių vainiku esti pavyzdžiu visoms moterims. Telaimina Jus Dievas.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-03-01

I GAVĖNIOS SEKMADIENIS (A)

Kaip šįmet žvelgiame į šiuos Jėzaus gundymus, Mato aprašytus Evangelijoje? Kaip mes esame pasiruošę šiais metais švęsti gavėnią? Galbūt mes mėginsime pritaikyti evangelinius gundymus savo kasdienybėje ir ieškoti būdų kaip galėtume atsispirti įvairioms pagundoms, kurios kitu laiku buvo ne pagundos, o kasdienybė? Kiek kartų pasvajojome lengviausiu (galbūt ir nesąžiningiausiu) keliu pasirūpinti kasdiene duona arba prikimšti savo sielą pražūvančiu maistu (užuomina į velnio gundymą akmenis paversti duona)? Kiek kartų nėrėme į pasaulio malonumų ir nuodėmių sūkurius, būdami tikri, kad būsim apsaugoti nuo nelaimių (užuomina į velnio gundymą pulti žemyn, tikint, kad angelai sugaus)? Kiek kartų nusigręžėm nuo Dievo, projektuodami viltìs ir ateitį į pigias (tik turinio prasme) horoskopų naujienas, besaikį pinigų ir liguistą karjeros troškimą ar perdėtą kūno kultą (užuomina į gundymą pagarbinti velnią)? Kaip šiemet praleisime gavėnią ir ką tuomet veiksime per Velykas?

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-02-23

VII EILINIS SEKMADIENIS (A)

 Šiandienė Kalno pamokslo mintis – kvietimas būti Jėzaus mokiniu, atsiliepiant į Jėzaus raginimą mylėti kitus nesavanaudiškai ir dosniai. Pribrendo laikas aptarti Mozės laikais nusistovėjusias sąvokas (o gal greičiau jų interpretacijas) apie kerštą, priešų meilę ir skolas. Mozės laikais gyvavęs atpildo arba atkeršijimo įstatymas apibrėžė ribas, kurios negali būti begalinės, vykdant teisingumą. O būti Jėzaus mokiniu, tai visiškai atsisakyti keršto ar bet kokio smurto prieš kitą. Tai reiškia kitą mylėti. Panašiai Jėzus kalba ir apie meilę priešui, kuri anksčiau buvo suprantama pakankamai siaurai, mylint tik savo tautietį. O Viešpats kviečia mylėti visus, net ir savo priešus. Tai sunku, tai nelogiška ir neprotinga, bet tai yra kelias, kuriuo ėjo pats Kristus, kentėdamas už visus ir paaukodamas savo gyvybę ant kryžiaus. Evangelija kviečia visus žmones klausyti Viešpaties, mylėti Dievą ir artimą visa širdimi. Tokia Jėzaus mokinio kaina, kurios vertė atsiskleidžia giliausioje Jėzaus meilėje mums.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-02-16

VI EILINIS SEKMADIENIS (A)

„...nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“, kalba Jėzus Evangelijoje apie teisumo vykdymą ir mokymą. Šiais žodžiais Viešpats jau kalba apie savo mirtį ir prisikėlimą ir šiam įvykiui ruošia savo mokinius. Jėzaus kritika fariziejams ir Rašto aiškintojams ne dėl to, kad jie stengiasi laikytis Įstatymo, bet kad jų mokyme trūksta dvasios ir meilės. Tokiu būdu Jėzus patikslina teisumo sąvoką. Teisingumas, teisumas ar tiesa privalo kilti iš meilės (gailestingumo) ir užuojautos. Jėzaus Kristaus asmenyje naujai išsipildo senoji Mozės Tora. Apaštalas Paulius savo laiškuose aiškina, kad naujasis „Kristaus Įstatymas“ iš tiesų išlaisvina žmogų iš senojo Įstatymo, lieka tik leistis vadovaujamam Dievo Dvasios, o visi įsakymai gali būti sutraukti į vieną Meilės Įstatymą. Tad Jėzaus mokinys turi remtis Kristaus teisumu, kuris yra Dievo malonė.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-02-09

V EILINIS SEKMADIENIS (A)

Viešpats tęsia Kalno pamokslą, kviesdamas kiekvieną žmogų būti Jėzaus mokiniu, jo sekėju. Keliais palyginimais Viešpats provokuoja mus pasitikrinti koks esu mokinys. Druska gali būti ragaujama, o šviesa matoma, tačiau ir druska gali prarasti sūrumą ar kitas savybes (pvz., nešvarumas ar persūdymas), o šviesa – šviesą (pvz., per daug šviesos arba paslėpta šviesa). Tad Jėzaus mokinys turi būti juntamas ir matomas ne pats sau, bet dėl kitų, dėl pasaulio. Tiesa, pasaulis kelia savus reikalavimus iš kiekvieno žmogaus, tame tarpe ir krikščionio, bet nebūtinai šie reikalavimai atitinka teisingą Jėzaus mokinystės modelį. Tikintis žmogus turi būti matomas kaip miestas ant kalno (kalbama apie didingąją Jeruzalę) dieną ir naktį. Tas pat pasakytina ir apie krikščioniškas bendruomenes, kurios irgi pasaulio žmonių turi būti matomos. Būti Jėzaus mokiniu, tai pastoviai degti tikėjimo ir darbų šviesa, keistis ir keisti pasaulį. „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-02-02

KRISTAUS PAAUKOJIMAS (GRABNYČIOS)

Evangelisto Luko scena dinamiška, joje pavaizduoti asmenys nestovi vietoje, juda. Marija ir Juozapas keliauja į Jeruzalę. Senelis Simeonas, Šventosios Dvasios paskatintas, ateina į šventyklą.  Pranašė Ona tarnauja šventykloje per dienas ir naktis. Visi aprašomo įvykio dalyviai nėra statiški, visi ką nors veikia. Nejudrumas, neveiklumas niekaip nesuderinami su tikra krikščioniška laikysena, su Bažnyčios pašaukimu, sakė Pranciškus. Pasauliui reikia veiklių krikščionių, kurie nepavargdami skuba gyvenimo keliais, neša guodžiančią Jėzaus žinią. Kiekvienas pakrikštytasis yra gavęs siuntimą į evangelizavimo misiją. Parapijos ir bendruomenės turi sukurti sąlygas, kad visi jų nariai – jaunimas, šeimos, vyresnio amžiaus žmonės – galėtų aktyviai dalyvauti Bažnyčios gyvenime ir misijoje.

Antrasis pasakojimo apie Jėzaus paaukojimą aspektas, būdingas visiems jo veikėjams, yra nuostaba. Tėvai stebėjosi tuo, kas buvo apie jų kūdikį kalbama. Išvydęs Jėzų, Simeonas ima garsiai šlovinti Dievą. Panašiai į Jėzaus pasirodymą šventykloje reaguoja ir pranašė Ona. Visi šios scenos dalyviai nustemba, matydami jiems prieš akis atsiveriantį slėpinį.  Pasak popiežiaus, sugebėjimas stebėtis yra labai svarbus bruožas, reikalingas mūsų dvasiniam gyvenimui, padarantis vaisingą mūsų susitikimą su Viešpačiu. Ir priešingai – kas nesugeba stebėtis, tas abejingai praeina pro kiekvieną dieną gyvenime vykstančius svarbius dalykus, vis didindamas atstumą tarp tikėjimo ir gyvenimo.

Iš popiežiaus Pranciškaus vidudienio "Viešpaties Angelo" maldos


2020-01-26

III EILINIS, DIEVO ŽODŽIO, SEKMADIENIS (A)

Viešpats iš Nazareto patraukia į šiaurinį Galilėjos kraštą Kafarnaumą. Šį kraštą apie 730 m. per. Kr. gerokai nuniokojo asirai, o dalis žydų šviesuolių buvo ištremti į Asiriją. Gal dėl to Jėzus pasirenka šią „tamsybėse tūnančią tautą“, kaip rašo evangelistas Matas, kuris irgi yra iš šių žemių. Jėzus kviečia tautiečius atsiversti, nes dangaus karalystė čia pat. Jėzaus mokyme atsivertimas yra staigus savo gyvenimo krypties pakeitimas, drąsus ėjimas į nežinią (tamsą), bet pasitikint Jėzumi. Taip ir apaštalai palieka savo namus ir darbus ir tuojau seka paskui Jėzų. Daug vietos yra skiriama dangaus arba Dievo karalystės sąvokai, kuri Evangelijoje nuskamba beveik 100 kartų. Atsivertimas veda į Dievo karalystę, kuri, pasak popiežiaus Benedikto XVI, turi trejopą paaiškinimą. Pirma, jog Dievo karalystė yra pats Jėzus, Dievas, esantis tarp žmonių. Antra, Dievo karalystė nėra geografinė vieta, bet yra arba gali būti mumyse ir, Dievo karalystė neatskiriama nuo Bažnyčios misijos. Vienydamiesi po popiežium Pranciškumi trečiąjį eilinį sekmadienį švęsti kaip Dievo Žodžio sekmadienį, melskime Šventosios Dvasios, kad įkvėptų mus dažnai skaityti Dievo Žodį ir juo gyventi. 

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2020-01-19

II ELINIS SEKMADIENIS (A)

 Po keturiasdešimt dienų pasninko Jėzus artinasi prie Jordano upės, kur Jonas Krikštytojas apibūdina Jėzų kaip tą, kuris naikina pasaulio nuodėmę, kuris yra Dievo Sūnus ir kuris krikštys Šventąja Dvasia. Avinėlio simbolis Šventame Rašte pasirodo daug kartų, ypač Apreiškimo šventajam Jonui knygoje – net 29 kartus. O jeigu pasidairytume po savo šventoves, pamatysime daugybę vaizdinių, simbolizuojančių avinėlį. Jėzus Kristus yra Avinėlis, kuris atiduoda save, kad mes turėtume gyvenimą. Tą puikiai suprato Jonas Krikštytojas, kuris paruošė kelią Jėzaus atėjimui ir sumokėjo gyvybės kainą. Viešpats taip pat atiduoda gyvybę už mus, leidžiasi kaip avinėlis, būti pjaunamas, kad Dievas prikeltų jį ir pakviestų mus į gyvenimą, kupiną meilės ir vilties. Su kartūzų vienuolių dvasine išmintimi ir mes leiskimės į kelionę su Dievu: „Ieškoti Dievo stropiai, rasti Dievą greitai ir turėti Dievą pilnai“. Šia savaitę (iki sausio 25 d.) nepamirškime bent mintimis pasimelsti už krikščionių vienybę, kad "viena kaimenė ir vienas Ganytojas" - Jėzus Kristus.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

KRISTAUS KRIKŠTAS

2020-01-12

Popiežius Pranciškus

Ištrauka iš Apaštališkojo laiško ADMIRABILE SIGNUM apie Kalėdų prakartėlės prasmę bei vertę

Pabaiga

7. Palaipsniui prakartėlė veda mus į grotą, kur Marijos ir Juozapo figūros. Marija yra mama, kontempliuojanti savo kūdikį ir rodanti jį tiems, kurie ateina jo aplankyti. Mergelės figūra nukreipia mūsų mintis į didįjį slėpinį, kai Dievas pabeldė į jos nekaltosios širdies duris. Į angelo apreiškimo žodžius, kviečiančius ją tapti Dievo motina, Marija atsiliepė visišku klusnumu. Jos žodžiai: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38), mums visiems liudija, kaip reikia su tikėjimu atsiduoti Dievo valiai. Dėl ištarto „Taip“, Marija tapo Dievo Sūnaus motina neprarasdama savo mergystės, bet ją pašventindama Jo dėka. Ją matome kaip Dievo Motiną, nepasilaikančią savo Sūnaus tik sau, bet visus kviečiančią paklusti jo žodžiui ir jį įgyvendinti (plg. Jn 2, 5).

Greta Marijos stovi Kūdikį ir jo motiną saugantis šventasis Juozapas. Paprastai jis vaizduojamas su lazda, o kartais rankose dar laiko žibintą. Šventasis Juozapas atlieka labai svarbų vaidmenį Jėzaus ir Marijos gyvenime. Jis yra globėjas, nepaliaujamai saugantis savo šeimą. Kai Dievas Juozapą įspėja dėl grėsmės, kylančios iš Erodo, jis nedvejodamas leidžiasi į kelionę ir emigruoja į Egiptą (plg. Mt 2, 13–15). Pavojui praėjus, vėl su šeima grįžta į Nazaretą, kur tampa pirmuoju Jėzaus auklėtoju vaikystės ir paauglystės metais. Juozapas širdyje nešiojo didelį slėpinį, susijusį su Jėzumi ir jo sužadėtine Marija; būdamas teisus žmogus, jis visada pasitikėjo Dievo valia ir ją įgyvendino.

8. Prakartėlės širdis ima plakti, kai per Kalėdas įdedame į ją Kūdikėlio Jėzaus figūrą. Dievas pasirodo kūdikyje, leisdamas save apkabinti mūsų rankomis. Silpnume ir trapume jis slepia visą kuriančią ir perkeičiančią galią. Nors tai atrodo neįmanoma, vis dėlto taip yra: Jėzuje Dievas tapo vaiku ir šiuo savo būviu panorėjo atskleisti savo meilės didybę – ji reiškiasi vaiko šypsena ir į kiekvieną tiesiamomis rankomis.

Vaiko gimimas kelia džiaugsmą ir nuostabą, nes per tai susiduriame su didžiu gyvenimo slėpiniu. Kai matome prie naujagimio sūnaus stovinčių jaunų sutuoktinių žibančias akis, suprantame, ką jautė Marija ir Juozapas, kai žvelgdami į kūdikį Jėzų suvokė Dievo esamybę savo gyvenime.

„Gyvenimas pasirodė“ (1 Jn 1, 2): taip apaštalas Jonas apibendrina Įsikūnijimo slėpinį. Prakartėlė duoda galimybę mums pamatyti ir paliesti tą vienintelį ir ypatingą, pakeitusį istorijos tėkmę įvykį, nuo kurio skaičiuojame metus prieš ir po Kristaus gimimo.

Dievo veikimo būdas mus stulbina: atrodo neįmanoma, kad jis atsisakytų savo šlovės ir taptų žmogumi, tokiu kaip mes. Kaip netikėta, kad Dievas priima mūsų elgseną: miega, minta motinos pienu, verkia ir žaidžia kaip visi vaikai! Kaip visada, Dievas mus trikdo, yra nenumatomas, nuolat pranokstantis mūsų susikurtas schemas. Taigi prakartėlė rodo mums Dievą, įžengusį į pasaulį, ir ragina mus mąstyti apie mūsiškį gyvenimą, įrašytą į dieviškąjį; kviečia tapti Jo mokiniais, jei norime pasiekti galutinę gyvenimo prasmę.

9. Artinantis Viešpaties Apsireiškimo šventei, prie prakartėlės pastatomos trys Karalių – Išminčių figūros. Žvelgdami į žvaigždę, tie išmintingi ir turtingi valdovai iš Rytų vyko į Betliejų pažinti Jėzaus ir paaukoti jam dovanų – aukso, smilkalų ir miros. Tos dovanos turi taip pat alegorinę prasmę: auksas žymi Jėzaus karališkąją garbę; smilkalai reiškia jo dieviškumą; mira yra skirta jo šventai žmogystei, patirsiančiai mirtį ir palaidojimą.

Žvelgdami į tą prakartėlės sceną, esame kviečiami apmąstyti kiekvieno krikščionio atsakomybę būti evangelizuotoju. Mes kiekvienas tampame Gerosios Naujienos nešėjai tiems, kuriuos sutinkame, liudydami susitikimo su Jėzumi džiaugsmą ir jo meilę konkrečiais gailestingumo darbais.

Išminčiai moko, kad galima iš labai toli ateiti pas Kristų. Tai turtingi, išmintingi, begalybės ištroškę svetimšaliai, kurie leidžiasi į ilgą ir pavojingą kelionę, vedančią juos į Betliejų (plg. Mt 2, 1–12). Juos, stovinčius Karaliaus Kūdikio akivaizdoje, apima didžiulis džiaugsmas. Jie nepasipiktina aplinkos skurdu. Nedvejodami puola ant kelių ir Jam nusilenkia. Jo akivaizdoje jie supranta, kad Dievas, kuris visavalde išmintimi tvarko žvaigždes, valdo ir istorijos tėkmę, pažemindamas galinguosius ir išaukštindamas nuolankiuosius. Veikiausiai grįžę į savo šalį jie pasakojo apie tą stulbinantį susitikimą su Mesiju, pradėdami Evangelijos plitimo kelionę tarp tautų.

10. Stovėdami prieš prakartėlę, mintimis noriai grįžtame į vaikystę, kai nekantriai laukėme, kada galėsime pradėti rengti prakartėlę. Tie atsiminimai vėl iš naujo leidžia įsisąmoninti tą didžią dovaną, kurią gavome kartu su mums perduotu tikėjimu. Tuo pat metu tai primena pareigą ir džiaugsmą savo vaikams ir anūkams suteikti galimybę dalyvauti toje pačioje patirtyje. Nesvarbu, kokiu būdu įrengiama prakartėlė. Ji gali būti kasmet tokia pati arba kiekvienais metais vis kitokia; svarbu, kad ji bylotų mūsų gyvenimui. Visur ir bet kokia forma prakartėlė byloja apie Dievo meilę – Dievo, kuris tapo kūdikiu, kad mums pasakytų, koks jis artimas kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo būklės.

Brangūs broliai ir seserys, prakartėlė yra tikėjimo perdavimo proceso, kuris yra malonus ir reiklus, dalis. Nuo pat vaikystės, po to kiekviename gyvenimo etape ji moko mus kontempliuoti Jėzų, jausti Dievo meilę mums, jausti ir tikėti, kad Dievas yra su mumis, o mes esame su Juo, visi kaip vaikai ir broliai dėka to Kūdikio, Dievo Sūnaus, ir Mergelės Marijos. Ir jausti, kad tai ir yra laimė. Šventojo Pranciškaus mokykloje atverkime širdį šiai paprastai malonei, leiskime, kad iš nuostabos gimtų nuolanki malda: mūsų „Ačiū“ Dievui, kuris panorėjo su mumis dalytis viskuo, kad mūsų niekada nepaliktų vienų.

Paskelbta Greče, Prakartėlės šventovėje, 2019 m. gruodžio 1 d., septintaisiais mano pontifikato metais.

 

II SEKMADIENIS PO KALĖDŲ

2020-01-05

Popiežius Pranciškus

Ištrauka iš Apaštališkojo laiško ADMIRABILE SIGNUM apie Kalėdų prakartėlės prasmę bei vertę

Tęsinys

5. Kokie jausmai mus turi apimti, kai prakartėlėje vaizduojame kalnus, upelius, aveles ir piemenis! Taip atmename, kad pagal pranašų pažadus visa kūrinija dalyvauja Mesijo atėjimo šventėje. Angelai ir žvaigždė-kometa yra ženklas, kad ir mes esame kviečiami leistis į kelionę, ateiti prie grotos ir pagarbinti Viešpatį.

„Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“ (Lk 2, 15), – sako piemenys po angelų jiems apreikštos žinios. Šio aprašymo paprastume glūdi labai gražus mokymas. Priešingai negu daugelis žmonių, ketinančių nuveikti tūkstančius kitų dalykų, piemenėliai tampa pirmieji liudininkai to, kas esminga, būtent dovanoto išganymo. Nuolankiausi ir vargingiausi įstengia priimti Įsikūnijimo įvykį. Piemenėliai atsiliepia Dievui, kuris ateina susitikti su mumis Kūdikyje Jėzuje, ir leidžiasi pas Jį į meilės ir dėkingos nuostabos susitikimą. Būtent šis Dievo ir jo vaikų susitikimas Jėzaus dėka teikia gyvybę mūsų religijai, yra jos išskirtinis grožis, kuris ypač išryškėja prakartėlėje.

6. Mūsų prakartėlėse paprastai būna daug simbolinių figūrėlių. Visų pirma elgetų ir žmonių, nepažįstančių jokio kito turto, išskyrus širdies turtą. Jie taip pat visiškai teisėtai stovi arti Kūdikėlio Jėzaus, niekas negali jų išskirti ar nušalinti nuo lopšio, taip improvizuoto, kad aplink jį stovintys varguoliai nė kiek nedisonuoja. Priešingai, vargšai yra šiame slėpinyje privilegijuoti ir dažnai geriausiai geba atpažinti Dievo buvimą tarp mūsų.

Vargšai ir paprasti žmonės prie prakartėlės primena, kad Dievas tapo žmogumi tiems, kurie labiausiai jaučia jo meilės poreikį ir prašo jo artumo. „Romus ir nuolankios širdies“ Jėzus (Mt 11, 29) gimė beturtis, gyveno paprastą gyvenimą mokydamas mus suvokti tai, kas esminga, ir tuo gyventi. Iš prakartėlės kyla aiški žinia: negalime leistis suvedžiojami turtu ir daugeliu netvarių laimės pasiūlymų. Fone Erodo rūmai yra uždari, kurti džiaugsmo skelbimui. Gimdamas prakartėlėje pats Dievas pradeda vienintelę tikrą revoliuciją, teikiančią vilties bei orumo beturčiams ir nušalintiesiems: tai meilės revoliucija, švelnumo revoliucija. Nuo prakartėlės Jėzus su švelnia galia skelbia raginimą dalytis su pačiais mažiausiais, – tai kelias į žmogiškesnį ir broliškesnį pasaulį, kuriame nė vienas nebūtų išskiriamas ar nustumiamas į nuošalę.

Dažnai vaikai – taip pat ir suaugusieji! – mėgsta prakartėlę papildyti tokiomis figūromis, kurios, atrodytų, nesusijusios su evangeliniais pasakojimais. Vis dėlto šia vaizduote stengiamasi išreikšti, kad Jėzaus pradėtame naujajame pasaulyje yra vietos viskam, kas žmogiška, kiekvienam kūriniui. Nuo piemens iki kalvio, nuo kepėjo iki muzikantų, nuo nešinų vandens ąsočiais moterų iki žaidžiančių vaikų – visa tai vaizduoja kasdienybės šventumą, džiaugsmą kasdienius veiksmus atlikti nepaprastu būdu, kai Jėzus su mumis dalijasi savo dieviškuoju gyvenimu.

2019-12-25

KRISTAUS GIMIMAS (KALĖDOS)


Nuoširdžiai sveikinu visus parapijiečius ir katedros parapijos svetainės skaitytojus su šv. Kalėdomis. Krikščioniškai švęskime Kristaus gimimo šventę, o tai reiškia, kad sveikindami vieni kitus ir dalindamiesi dovanomis, nepamirškime, jog Dievas yra arti ir trokšta su mumis būti per visas dienas.

Linksmų ir džiugių šv. Kalėdų ir palaimingų Naujųjų Metų!

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-12-22

III ADVENTO SEKMADIENIS

Popiežius Pranciškus

Ištrauka iš Apaštališkojo laiško ADMIRABILE SIGNUM apie Kalėdų prakartėlės prasmę bei vertę

Tęsinys

3. Šventasis Pranciškus šiuo paprastu ženklu atliko didelį evangelizacijos darbą. Jo mokymas pasiekė krikščionių širdis, ir iki mūsų dienų išlieka tas autentiškas būdas, kaip naujai ir paprastai pristatyti mūsų tikėjimo grožį. Kita vertus, pati vieta, kur įgyvendinta pirmoji prakartėlė, kelia ir žadina tuos jausmus. Grečas tampa prieglobstis sielai, kuri slepiasi ant uolos, kad būtų apgaubta tylos.

Kodėl prakartėlė kelia mums tiek nuostabos ir taip jaudina mus? Pirmiausia todėl, kad parodo mums Dievo švelnumą. Jis, visatos Kūrėjas, nusižemina iki mūsų mažumo. Gyvybės dovana, jau pati savaime slėpininga, dar labiau mus žavi, kai matome, jog Gimusysis iš Marijos yra kiekvienos gyvybės versmė ir atrama. Jėzuje Tėvas dovanojo mums brolį, ateinantį mūsų ieškoti, kai esame paklydę ir neberandame krypties; dovanojo ištikimą bičiulį, kuris visada arti prie mūsų; dovanojo savo Sūnų, kuris mums atleidžia ir pakelia mus iš nuodėmės.

Įrengę prakartėlę namie galime iš naujo išgyventi tai, kas vyko Betliejuje. Žinoma, Evangelijos visuomet išlieka šaltiniu, leidžiančiu pažinti ir apmąstyti tą įvykį. Tačiau jo vaizdavimas prakartėlėje padeda įsivaizduoti scenas, žadina jausmus, ragina pasijusti įsitraukusiam į išganymo istoriją, dabartinantis su šiuo įvykiu, kuris yra gyvas ir aktualus įvairiausiuose istoriniuose ir kultūriniuose kontekstuose.

Prakartėlė, kilusi iš pranciškoniškosios tradicijos, ypatingu būdu ragina „pajusti“ ir „paliesti“ neturtą, kurį Dievo Sūnus pasirinko įsikūnydamas. Joje glūdi vidinis raginimas sekti Juo nuolankumo, neturto, išsižadėjimo keliu, vedančiu nuo Betliejaus ėdžių iki kryžiaus. Tai kvietimas su Juo susitikti ir gailestingai Jam tarnauti vargingiausiuose broliuose ir seseryse (plg. Mt 25, 31–46).

4. Dabar norėčiau apžvelgti įvairius prakartėlės ženklus, kad galėtume suprasti jų perteikiamą prasmę. Pirmiausia įrengiamas žvaigždėto dangaus fonas, vaizduojantis tamsią ir tylią naktį. Tai darome ne tik dėl ištikimybės evangeliniam aprašymui, bet atsižvelgdami ir į tame glūdinčią prasmę. Pamąstykime, kiek kartų mūsų gyvenimą apgaubia naktis. Net tomis akimirkomis Dievas nepalieka mūsų vienų, bet yra esantis, atsakantis į lemiamus mūsų būties prasmės klausimus: kas esu? Iš kur ateinu? Kodėl gimiau šiuo laiku? Kodėl myliu? Kodėl kenčiu? Kodėl mirsiu? Norėdamas atsakyti į juos Dievas tapo žmogumi. Jo artumas neša šviesą ten, kur tamsybės, ir apšviečia keliaujančius per kančių sutemas (plg. Lk 1, 79).

Verta atkreipti dėmesį į kraštovaizdį, kuris yra prakartėlės dalis. Dažnai jame vaizduojami senovinių namų bei rūmų griuvėsiai, jie kai kuriais atvejais tampa Betliejaus grota ir Šventosios Šeimos namais. Atrodo, kad griuvėsiams vaizduoti įkvėpimo semtasi iš dominikono Jacopo da Varrazze (Jacobus de Voragine, gyv. XIII a.) „Aukso legendos“, kurioje rašoma apie pagonių įsitikinimą, jog Romos Taikos šventykla grius tuomet, kai pagimdys Mergelė. Tie griuvėsiai pirmiausia yra puolusios žmonijos regimas ženklas, žymintis visa, kas tampa griuvėsiais, kas sugadinta ir kelia nusivylimą. Tos scenos byloja, kad Jėzus yra naujovė senajame pasaulyje, jis atėjo gydyti ir atstatyti, grąžinti mūsų gyvenimui ir pasauliui pirminį spindesį.

2019-12-08

II ADVENTO SEKMADIENIS

Popiežius Pranciškus

Ištrauka iš Apaštališkojo laiško ADMIRABILE SIGNUM apie Kalėdų prakartėlės prasmę bei vertę

Pradžia

1. Įstabus prakartėlės ženklas, toks brangus krikščionių tautai, visada kelia nuostabą ir susižavėjimą. Vaizduoti Jėzaus gimimo įvykį reiškia paprastai ir džiaugsmingai skelbti Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpinį. Prakartėlė yra tarsi gyva Evangelija, kylanti iš Šventojo Rašto puslapių. Kai kontempliuojame Viešpaties gimimo sceną, esame kviečiami dvasiškai leistis į kelionę patraukti nuolankumo To, kuris tapo žmogumi, kad pasitiktų kiekvieną žmogų. Suvokiame, jog Jis taip stipriai mus mylėdamas vienijasi su mumis, idant mes galėtume vienytis su Juo.

Šiuo Laišku norėčiau paremti gražią mūsų šeimų tradiciją, pagal kurią prieš Kalėdas įrengiama prakartėlė, taip pat palaikyti paprotį įrengti prakartėlę darbo vietose, mokyklose, ligoninėse, kalėjimuose, aikštėse. Pasitelkiant kūrybingą vaizduotę ir panaudojant kuo įvairiausias medžiagas kuriami maži grožio šedevrai. To mokomasi nuo vaikystės, kai tėtis ir mama drauge su seneliais perduoda šį džiaugsmingą paprotį, kuriame glūdi turtingas liaudies dvasingumas. Linkiu, kad ši praktika nesiliautų; priešingai, turiu viltį, jog ten, kur tokia praktika nebepuoselėjama, ji bus iš naujo atrasta ir atgaivinta.

2. Prakartėlės kilmė pirmiausia susijusi su kai kuriomis evangelinėmis Jėzaus gimimo Betliejuje detalėmis. Šventasis evangelistas Lukas paprastai sako, kad Marija „pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose“ (Lk 2, 7). Jėzus buvo paguldytas ėdžiose (lotyniškai praesepium), iš čia kilo prakartėlės pavadinimas.

Ateidamas į šį pasaulį Dievo Sūnus randa vietą ten, kur gyvuliai ateina paėsti. Šienas tampa pirmuoju lopšiu Tam, kuris pasirodo kaip „duona, nužengusi iš dangaus“ (Jn 6, 41). Šią simboliką jau atskleidė šv. Augustinas ir kiti Bažnyčios tėvai; jis rašė: „Jis buvo paguldytas ėdžiose ir tapo mūsų maistu“ (Sermo 189, 4). Iš tikrųjų prakartėlėje glūdi įvairūs Jėzaus gyvenimo slėpiniai, ji priartina juos prie mūsų kasdienio gyvenimo.

Čia pat eikime prie prakartėlės kilmės, kaip mes tai suvokiame. Mintimis keliaujame į Riečio slėnyje esantį Grečo miestelį, kuriame šv. Pranciškus veikiausiai apsistojo keliaudamas į Romą, kur 1223 m. lapkričio 29 d. iš popiežiaus Honorijaus III gavo savo Regulos patvirtinimą. Po kelionės į Šventąją Žemę tos grotos jam ypač priminė Betliejaus kraštovaizdį. Gali būti, kad Neturtėliui darė įspūdį Romos Didžiosios Švč. Marijos bazilikos mozaikos, vaizduojančios Jėzaus gimimą – šalia tos vietos, kur pagal senovinę tradiciją saugomos ėdžių lentelių relikvijos.

Pranciškoniškieji šaltiniai išsamiai aprašo, kas vyko Greče. Likus penkiolikai dienų iki Kalėdų, Pranciškus pasišaukė vieną vietinį žmogų ,vardu Jonas, ir paprašė jį padėti įgyvendinti tokį troškimą: „Noriu atvaizduoti Betliejuje gimusį Vaikelį, kad kūniškomis akimis būtų galima matyti tą vargą, kurį jis patyrė stokodamas naujagimiui būtinų dalykų, kai buvo paguldytas guolyje ant šieno, šalia stovint jaučiui ir asilui“. Ištikimas bičiulis, vos tai išgirdęs, čia pat nuėjo nurodytoje vietoje parengti viso to, ko reikėjo pagal šventojo norą. Gruodžio 25-ąją iš įvairių pusių į Grečą atvyko daug brolių, juos lydėjo iš apylinkių vyrai bei moterys su gėlėmis ir deglais pasišviesti tą šventą naktį. Pranciškus atvykęs rado prakartėlę su šienu, jaučiu ir asilu. Susirinkę žmonės Viešpaties gimimo scenos akivaizdoje išgyveno neapsakomą anksčiau nepatirtą džiaugsmą. Po to kunigas iškilmingai ant prakartėlės šventė Eucharistiją, parodydamas ryšį tarp Dievo Sūnaus įsikūnijimo ir Eucharistijos. Ta proga Greče nebuvo prakartėlės figūrų. Prakartėlės sceną vaizdavo ir išgyveno patys susirinkusieji.

Taip atsirado mūsų tradicija: visi susibūrė apie grotą pilni džiaugsmo, neliko jokios distancijos tarp vykstančio veiksmo ir šio slėpinio dalyvių.

Pirmasis šventojo Pranciškaus biografas Tomas Celanietis primena, kad tą naktį prie paprastos ir jaudinančios scenos dar buvo dovanotas ir stebuklingas regėjimas: vienas iš dalyvių regėjo prakartėlėje gulintį patį Kūdikėlį Jėzų. Nuo tos 1223 metų Kalėdų prakartėlės „kiekvienas ten buvęs su džiaugsmu grįžo namo“.

2019-12-01

I ADVENTO SEKMADIENIS

Žodyje „adventas“ telpa ne tik Kristaus atėjimas, bet ir budėjimo dvasia. Visas pasaulis ruošis Kalėdoms, bet nebūtinai suvoks ir lauks Kristaus atėjimo. Suskubom įžiebti miesto egles, kiek anksčiau papuošėme prekybos centrus kalėdinėmis girliandomis ir žaislais. Galim drąsiai sakyti – keliomis savaitėmis paankstinome advento laiką. Tačiau ar šis Kalėdų laukimo formatas atspindi šiandienės Evangelijos žodžio „budėti“ ir „suprasti“ reikšmę? Ar suprantame, kad laukdami Kalėdų mes ne tik laukiame Kristaus gimimo, o taip pat mokomės melstis? Juk malda atveria draugystės tiltus su Dievu. Ir dar, kai esi santykyje su Viešpačiu, išsisprendžia laukimo įtampa ir imiesi darbų, kurie įprasmina ne tik advento keturias savaites bet ir visą žmogaus gyvenimą, kurio šeimininkas yra Dievas. Tad kviečiu prasmingai gyventi per adventą, galvoti ne tik apie save (kiek melsiuosi, ko nevalgysiu), bet ir apie kitus (už ką melsiuosi, su kuo pasidalinsiu artimo meilės darbais).

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-11-24

XXXIV EILINIS SEKMADIENIS. KRISTUS, VISATOS VALDOVAS (KRISTUS KARALIUS)

Kristaus Karaliaus iškilme užbaigdami liturginių metų kalendorių, mes, katedros parapijiečiai, turime dvigubą šventę, nes švenčiame titulinius Kristaus Karaliaus atlaidus. Vysk. Kazimieras Paltarokas nedvejodamas pasirūpino, kad naujai statoma katedra turėtų šį titulą, kurį 1925 m. visuotinėje Bažnyčioje įsteigė popiežius Pijus XI. Nors šventė nesena, tačiau jos šaknys glūdi visoje krikščionybės istorijoje, pradedant pranašų veikla, baigiant Evangelijose išaugusia terminija: „Jėzus yra Viešpats“, „Izraelio karalius“ ir pan. Jėzaus galia veikia ne įstatymu, bet meilės dvasia. „Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 25–26). Tada Sūnus atiduos Karalystę Tėvui ir pagaliau Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Jam „duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Viešpats mus visus pakvietė į Dievo karalystę, kuri, kaip garstyčios grūdelis, ima augti šiame pasaulyje ir išsipildo amžinajame. Dievo karalystė yra dovana, nuolat Dievo siūloma kiekvienam žmogui, kad tas, kuris tiki, „nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).

Dėkoju visiems parapijiečiams, kurie įvairiais būdais auginate gyvojo Dievo paveikslą – giedodami choruose, melsdamiesi, skaitydami Dievo Žodį, mokydami tikėjimo tiesų ir liudydami tikėjimą, garbindami Švenčiausiąjį Sakramentą procesijose ir adoracijoje, savanoriaudami, veikdami artimo meilės darbuose ir kitose veiklose, aukodami. 

2019-11-17

XXXIII EILINIS SEKMADIENIS

Varguolio viltis nepražus amžinai

Reikia prisiminti, kad palaiminimai, kuriais Jėzus pradėjo Dievo karalystės skelbimą, prasideda nuo žodžių: „Palaiminti jūs, vargdieniai“ (Lk 6, 20). Šio paradoksalaus skelbimo prasmė yra būtent tai, kad Dievo karalystė priklauso varguoliams, nes jų padėtis įgalina ją priimti. Kaip daug vargšų kasdien sutinkame! Kartais atrodo, jog laiko tėkmė ir civilizacijos laimėjimai tik gausina vargšų, užuot mažinę. Eina šimtmečiai, o tas evangelinis palaiminimas atrodo vis paradoksalesnis, nes vargšai vis labiau skursta, o šiandien dar labiau. Vis dėlto Jėzus, steigdamas savo Karalystę ir statydamas vargšus į centrą, nori mums perduoti būtent tai: jis Karalystę pradėjo, bet mums, savo mokiniams, patikėjo užduotį ją tęsti, drauge ir atsakomybę, kad vargšams būtų teikiama vilties. Būtent tokiais laikais kaip mūsiškiai reikia atnaujinti viltį ir grąžinti pasitikėjimą. Tai programa, kurios krikščionių bendruomenė neturėtų nuvertinti. Iš jos kyla mūsų skelbimo ir krikščionių liudijimo tikėtinumas.

Iš popiežiaus Pranciškaus Žinios 3-iosios Pasaulinės vargstančiųjų dienos proga

2019-11-10

XXXII EILINIS SEKMADIENIS

Viešpats vėl stumiamas į raidės kampą. Šįkart tą daro sadukiejai, neigę mirusiųjų prisikėlimą ir tepripažinę pirmąsias penkias Senojo Testamento knygas. Galėtume juos palikti nuošalyje, tačiau sadukiejai buvo įtakinga visuomenės grupė, ėjo aukštas kunigų ir kitas vadovaujančias pareigas, buvo konservatyvių pažiūrų. Užduotame Jėzui klausime gal ir negalėtume įžvelgti klastos, tačiau sadukiejų problema yra netikėjimas Dievo duotu pažadu (kurį nuoširdžiai ieškodami rastų ir penkiaknygėje), o tai sukuria jų sąmonėj tikėjimo sąstingį. Nepakanka tikėti Dievu, reikia būti atviram Jo veikimui istorijoje, kuri, laikui atėjus, atves prie prisikėlimo klausimo. Mūsų tikėjimas turi augti Kristaus mirties ir prisikėlimo sankirtoje, kurioje labiausiai atsiskleidžia Dievo duoti pažadai. Pas sadukiejus juntamas Dievo savinimasis, kuomet Kūrėjas yra įspraudžiamas į laiko ir erdvės ribas, nepaliekant vietos Dievui veikti. Klauskime savęs - kokį Dievą aš tikiu ir, kaip keičiasi mano gyvenimas, sutikus Dievą ne tik Šventajame Rašte, bet ir pasaulio sukūriuose? Ar Dievas, kurį aš pažįstu, yra tik mano Dievas? O gal mano dievas yra sielos tuštumoje "skambantys cimbolai", persipynę pasaulio duotais pažadais ir netikėjimu amžinuoju gyvenimu? Kokį Dievą aš tikiu?

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-11-03

XXXI EILINIS SEKMADIENIS


Kas čia darosi su taip bibliniais muitininkais? Muitininkas Levis (Matas) yra Viešpaties pašaukiamas sekti paskui jį, - tą jis ir padaro. Kitas muitininkas, šventykloje mušdamasis į krūtinę ir melsdamas Dievą gailestingumo,"sugrįžo į namus nuteisintas", o ne fariziejus. Šiandien muitininkas Zachiejus yra Jėzaus pašaukiamas pokalbiui ropštis žemyn iš medžio. O šis, kaip koks futobolininkų Ronaldo ar Messi fanas, tekinom skuba pas Jėzų ne parašo ar sportinių marškinėlių gauti, o atverti savo namų duris, širdį ir piniginę. Įvyksta lūžis šio mažaūgio (bet didžiaširdžio) žmogaus gyvenime, tarsi savo elgesiu Zachiejus tik patvirtina, kad nusibodo tarnauti Romos okupantams: lupikauti, būti nesąžiningu ir visų nekenčiamu. Jis jau girdėjo apie Jėzų ir anuos muitininkus ir širdyje ruošėsi didžiam susitikimui su laisvę ir džiaugsmą dovanojančiu Viešpačiu. Reikėjo tik vieno postūmio: "Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose". Matome, kad susitikimui reikalingas abipusis sutikimas. Dievas visada rodo iniciatyvą. O mes ar girdime panašius žodžius šiandien? Ar atpažįstame Jėzaus balsą, prabylantį tada, kai to visiškai nesitikime? Ar esame pasiruošę Dievui atverti savo gyvenimus? Ar esame pakankamai dosnūs, kad ne tik atstatytume (jei reikia) socialinį teisingumą ir humaniškumą, bet ir parodytume artimo meilę?

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-10-27

XXX EILINIS SEKMADIENIS

Šios dienos Evangelijos eilutėmis apie atėjusius į šventyklą melstis fariziejų ir muitininką Jėzus trokšta pasakyti, kad Dievas neskirsto žmonių pagal tariamą jų vertumą – visi žmonės jam vienodai svarbūs ir brangūs. Viešpats yra arti tų, kurie nuoširdžiai jo šaukiasi. Dievo meilė persmelkia visus kūrinius, nes jie yra jo kūriniai. Izraelis tapo išrinktąją tauta todėl, kad turėjo atlikti ypatingą misiją visų tautų labui, liudyti istorijoje veikiantį gyvąjį Dievą, kuris išlaisvina nuskriaustuosius, gelbsti kiekvieną žmogiškąją būtybę. Todėl ir mūsų pašaukimas būti Dievo vaikais neturi tapti susireikšminimu prieš kitus žmones, bet turi įkvėpti skelbti ir liudyti tikėjimą.

Šios dienos Evangelijos palyginimas kviečia įsiklausyti į savo vidų ir atsižadėti bet kokio puikavimosi, paniekos kitiems žmonėms, nutyrinti savo širdį, kad ji taptų paprasta, nuolanki, broliška, gebanti gailestingai ir viltingai pažvelgti tiek į save, tiek į kiekvieną kitą žmogų. Turėtume pasverti ne tik savo asmeninės maldos kiekybę, bet – ir kokybę Popiežius Pranciškus nuolatos primena maldos centriškumą Bažnyčios gyvenime ir jos misijoje. Malda yra misijos siela: galime sakyti, išganančios tiesos perteikimo veiksmingumas priklauso nuo asmeninio susitikimo su Kristumi gyvybingumo. Žinoma, Šventoji Dvasia taip pat atlieka savo darbą. Bet čia norime išryškinti besimeldžiančio žmogaus nuolankų atsidavimą, jo širdies atvirumą. Apaštalas misionierius, skelbdamas išganymą ir praktikuodamas sakramentinį gyvenimą, ir pats siekia būti išganytas. Akivaizdu, jog mums kaip Bažnyčiai patikėta evangelizacijos misija liktų bevaisė, jei sureikšmintume save prieš kitus, jei klaidingai įtikėtume moraliniu ar religiniu savo pranašumu. Tik tas, kuris nelaiko savęs tobulu, kaip minėtasis muitininkas, gali iš tiesų susitikti kitą žmogų, skelbti jam Gerąją Naujieną, liudyti jam Tėvo gailestingumą. Misija yra nuolankus Jėzaus bičiulystės siūlymas, jaučiant begalinę pagarbą mūsų laikmečio vyrams ir moterims, jų kultūrai ir jų istorijai. Žinoma, tikrasis nuolankumas visuomet žengia koja kojon su tiesa, niekuomet nesislepia norėdamas likti nepastebėtas ir išvengti atsakomybės liudyti. Apaštalas žino, kad jis turi būti šviesa, tačiau šviečia ne pats, o skleidžia Dievo šviesą. Esame pašaukti įkvėptai perteikti tiesą, kuri neteisia, kuri atleidžia ir išgano.

(Popiežiškoji misijų draugija)

2019-10-20

XXVIII EILINIS SEKMADIENIS

Jėzus leidžiasi į kelią. Kelionė – ilga ir lėta, todėl per ją įvyksta daug susitikimų, o jautrus dėmesys sutiktajam kiekvieną susitikimą paverčia svarbiu įvykiu. Ir štai dešimt raupsuotųjų, tikra skausmo ir nevilties bendruomenė, netikėtai išdygsta Jėzui prieš akis.

Vos tik juos išvydęs, Jėzus, nelaukdamas nė akimirkos, dar nė neišgirdęs jų skundo, trokšta juos pagydyti. Jo meilė skuba, nelaukia, pralenkia laiką, paankstina įvykius. Jėzus – mylintis ganytojas, kuris eina į dykumą ieškoti pražuvusios avies; tėvas, bėgantis pasitikti žingsniuojančio sūnaus. Žmogiškojo skausmo akivaizdoje išryškėja trys Kristaus veikimo aspektai: pamatyti, sustoti, paliesti, bent švelniu žodžiu.

Išvydus raupsuotųjų skausmą, norisi kuo greičiau padaryti gera: jie neturi daugiau kentėti nė akimirkos. Skubėkime ir mes mylėti – juk žmogaus gyvenimas toks trumpas! Tikra meilė skuba visada. „Eikite!” – tarė Jėzus. Beeidami jie pasveiko. Taigi pasveiko ne tuomet, kai atkako pas kunigus, bet dar eidami. Pasveikimas prasideda su pirmuoju žingsniu, kuris žengiamas, įtikėjus Jėzaus žodžiais.

Devyni raupsuotieji pagyja ir daugiau nieko apie juos nežinome. O dešimtasis, paskutinis eilėje, samarietis, svetimtautis, sustoja, apsisuka ir sugrįžta atgal, nes nujaučia, kad jo pasveikimas atėjo ne iš kunigų, bet iš Jėzaus; ne dėl taisyklių ir apeigų laikymosi, bet dėl santykio su Išganytojo asmenybe. Pagydytas raupsuotasis neatlieka jokio ypatingo veiksmo: jis tik sugrįžta, šlovina Dievą, parpuola priešais Jėzų ant kelių, nuoširdžiai dėkoja ir užkrečia aplinkinius savo džiaugsmu.

Evangelija dar sykį mums kalba apie svetimtautį samarietį kaip apie tikėjimo pavyzdį: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave!”. Tikėjimas, kuris išgelbsti – tai ne žodinis išpažinimas, ne parengtos formuluotės, bet iš širdies kylantys veiksmai: sugrįžimas, džiugesio šūksnis, Jėzaus kojų apkabinimas. Po to prasideda liudijimas, misija. Po žodžių ateina veiksmai, skirti priartinti ir kitus žmones prie Dievo. Pasakojimo centre – tikėjimas, kuris išgelbsti. Visi dešimt raupsuotųjų įtikėjo Jėzaus žodžiu, pasitikėjo, leidosi į kelią ir buvo išgydyti. Bet tik vienas buvo išganytas. Viena yra būti pagydytiems, kita – būti išganytiems. Pasveikus užsiveria žaizdos, prasideda naujas gyvenimo pavasaris. Išganytas atrandi patį šaltinį, įžengi į Dievą, o Dievas įžengia į tave, ir sužydi visas tavo gyvenimas. O žiedai skleidžia aplinkui nuostabų savo aromatą.

(Popiežiškoji misijų draugija)

2019-10-06

XXVII EILINIS SEKMADIENIS

Spalį pradedame ypatingąjį Misijų mėnesį. Šio sekmadienio liturgijoje leiskimės, kad Kristus mus vestųsi kaip mokinius, trokštančius augti tikėjimu. Didesnis tikėjimas leis mums atsiverti ir atsinaujinus kaip misionieriams skleisti pasaulyje išganingą Dievo žodį.

Šiandienos Evangelijoje pateikiama svarbi įžvalga apie tikėjimą, taip pat trumpas palyginimas, vaizduojantis mūsų kaip Dievo tarnų vaidmenį. Šie du skirtingi pamokymai eina po įpareigojančios Jėzaus ištarmės apie nuodėmę ir atleidimą, o toliau veda prie pasakojimo, kaip Jėzus prie vieno samariečių kaimo išgydo dešimtį raupsuotųjų. Apmąstydami krikščioniškąją misijų užduotį, įsijauskime į mokinių (čia jie vadinami apaštalais) maldavimą prašant Jėzaus: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 5). Į prašymą padidinti tikėjimą Jėzus atsiliepia kviesdamas dar toliau, leisdamas suprasti, jog tikėjimas veikia ne pagal įprastinius žmogiškuosius kriterijus, o žmogiškajam žvilgsniui atrodo nesuvokiamas, panašiai kaip šilkmedis jūroje. Tikėjimas yra gilus pasitikėjimas Dievu ir jo veikimo būdu. Veikiausiai kiekvienas misionierius yra patyręs Dievo veikimo vaisius tokiomis aplinkybėmis, kai atrodė visiškai neįmanoma sulaukti jokių rezultatų. Šiandienos Evangelijoje pateikiamas iššūkis tikėti į Dievą pranokstant žmogiškąją logiką ir tai, kas įmanoma, taip vienijantis su Dievo mintimi, vaizduote, logika ir širdimi.

Šventasis Lukas vadina „apaštalais“ tuos Dvylika, kuriuos Jėzus išsirinko savo tarnystės pradžioje. Apaštalai reiškia „pasiųstieji“. Šie apaštalai yra oficialūs Prisikėlusiojo Gerosios Naujienos liudytojai. Šia prasme jie turi turėti pakankamą tikėjimą į Jį. Jie yra Jėzaus mokymų ir stebuklų privilegijuoti liudytojai (plg. Lk 18, 31), taip pat ir trapūs žmonės, kaip mes visi, varginami abejonių ir tikėjimo stygiaus. Štai todėl jie malda kreipiasi į Jėzų: „Sustiprink mūsų tikėjimą.“

Ko iš to galime pasimokyti mes, nūdienos „siunčiamieji“? Turime nuolankiai pripažinti, kad mums labai trūksta tikėjimo mūsų pasaulio evangelizavimo misijoje. Neįmanoma turėti tikėjimą, įstengiantį kilnoti kalnus, jei mums trūksta esminio tikėjimo į Viešpatį Jėzų, į prisikėlusį Jėzų, gyvenantį mumyse, savo Bažnyčioje. Esminis dalykas – turėti apaštalų nuolankumą ir nepaliaujamai maldauti Viešpaties, kad jis ateitų į pagalbą.

Per kiekvieną Eucharistiją ir prašykime tikėjimo, kuris būtinas, kad sutiktume Jį gyvą mūsų gyvenime ir pasaulyje. Tik nepaliaujama malda, kuri yra misijos siela, daro įmanomą tokį tikėjimą. Jėzus toliau tęsia sakydamas, jog atlikę Dievui visa, kas buvo liepta, turime tarti: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti.“ Šiuo hiperbolizuotu pavyzdžiu pedagogiškai siekiama mokinį misionierių atversti į tikėjimo logiką: svarbu ne jo tarnystės naudingumas ar veiksmingumas, bet tikėjimo vaisingumas, kylantis iš bendrystės su Jėzumi. Tikintysis perkeičiamas Meilės, kuriai jis atsiveria tikėjimu. Šventasis Paulius gali ištarti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Jis gyvena ir Jis kaip misionierius veikia per savo mokinius.

Kad tikėjimas mumyse galėtų augti, turime vis labiau atsiduoti Šventosios Dvasios veikimui, ne tik bendrai kaip Bažnyčia, bet ir asmeniškai. Dvasia veikia mumyse ir per mus. O Viešpats pasiekia toliausius žemės pakraščius.

 (Popiežiškoji misijų draugija)


2019-09-29

XXVI EILINIS SEKMADIENIS

„Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mt 14, 27). Kalbama ne tik apie migrantus: kalbama ir apie mūsų baimes. Mūsų laikų blogybes ir atgrasumą padidina mūsų „baimė „kito“, nepažįstamo, nustumto į nuošalę, svetimšalio atžvilgiu. Tai pastebime ypač šiandien, žvelgdami į migrantus ir pabėgėlius, kurie beldžiasi į mūsų duris ieškodami globos, saugumo ir geresnės ateities. Tiesa, baimė yra pagrįsta, taip pat ir todėl, kad tokiam susitikimui trūksta pasirengimo“ (Homilija Sakrofane, 2019 m. vasario15 d.). Problema ne abejonės ir baimės. Problema atsiranda tuomet, kai tos baimės nulemia mūsų galvoseną ir veikimą tokiu mastu, kad tampame netolerantiški, užsidarę, o gal, netgi patys to nesuvokdami, rasistai. Taip baimė užgesina mūsų troškimą ir gebėjimą susitikti su kitu, kitokiu nei aš žmogumi; atima iš manęs progą susitikti su Viešpačiu.

(iš popiežiaus Pranciškaus homilijos per Mišias Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga, 2018 m. sausio 14 d.)

2019-09-22

XXV EILINIS SEKMADIENIS

Šiandien Evangelija gvildena turto klausimą, tiksliau - kaip reikia gyventi, kad materialinės gėrybės neužgožtų dvasinių turtų. Tiek pinigai, tiek kitas materialinis turtas yra gėris, jeigu jis uždirbtas sąžiningai ir, socialiniu ir teisingumo požiūriu, tinkamai panaudotas bei padalintas. Taip, padalintas. Gėrybėmis reikia nuolat dalintis, kad gyvenimo laimę grįstume ne vien pastoviu rūpesčiu kuo daugiau uždirbti, bet ir dalinimusi su stokojančiais. Juk Mamonai prisikiriami tie žmonės, kurie pasitiki pinigu ir/ar save įkalina pinigų geidimo egoizme. Tai jau stabas, kurį Jėzus kritikuoja ir kuris yra priešprieša gyvajam Dievui. Tikrasis turtas yra mūsų Viešpats, Kristus, "būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą" (2 Kor 8, 9). Dar daugiau, Kristus parodė pavyzdį ir per savo besąlyginę meilę "ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus" (Kol 2, 14).

Į amžinybę palydėdami katedros parapijiečius dažnai išgirstame tokius žodžius: "Jis ar ji prisidėjo prie katedros statybos ar aukomis parėmė šią šventovę". Atėjo laikas mūsų laikų kartai įnešti savo materialų indėlį į katedros pastato tvarkymą, kad vaikai ir anūkai galėtų su džiaugsmu prisiminti, jog jų tėvai ir seneliai buvo katedros geradariai. Paremkime katedros tvarkymo darbus, juk tai Dievo namai, kurie yra tiltas į amžinuosius Dangaus Karalystės turtus.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-09-15

XXIV EILINIS SEKMADIENIS

Ruduo tik įsibėgėja, o Dievo Žodis mus nukelia į šaltą gavėnios laikotarpį, palyginimais prabildamas apie dieviškąjį gailestingumą. Mes krikščionys suprantame, kad niekada nebus per daug gailestingumo ten, kur tarpsta nuodėmė ir blogis. Tačiau tikram gailestingumui reikia gebėjimo pažvelgti į save Dievo mylinčiomis akimis, Kuris yra viską skaistinanti Meilė. Juk ar ne dieviška šviesa - Šventoji Dvasia suteikia prasmę ganytojui surasti paklydusią avį? Ar ne Šventoji Gailestingumo dvasia nušviečia namus, kuriuose atrandama pamesta drachma? O sūnaus palaidūno sugrįžimas į savo (ir) tėvo namus nėra gailestingo Dievo dvasios rezultatas? Šįkart kviečiu Lietuvos sūnus ir dukras labiau prisijaukinti trečiąjį - sūnaus palaidūno, - palyginimą, nes jis paliečia migracijos temą. Negalvokite, kad emigrantus laikau paklydusio sūnaus iš Evangelijos atvaizdu (pats tris metus gyvenau svetur). Tai labiau kelionės istorija, kuri kažką palieka ir sutinka, priima ir praranda. Kad ir kokia tolima ar artima būtų mūsų gyvenimo kelionė, nenustokime keliauti keliais, pripildytais begaliniu Dievo gailestingumu ir meile. Tebūnie visų mūsų emi- ar imigracijos tampa nuolatine bendryste amžinai gyventi su Tėvu ir toje pačioje bendrystėje viską turėti su Juo.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-09-08

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMAS (ŠILINĖ)

Joakimui ir Onai "buvo suteikta paslėpta ir nuostabi dovana. Jų natūrali žmogiška meilė tapo nekaltosios prasidėjimo vieta! Pirmą kartą žmogiškos meilės žemė davė tobulai atitinkantį Dievo planą vaisių. Šiandien Ona pagimdei Joakimui patį tobuliausią kūrinį, naująją Ievą. Marija pasirodė mūsų pasaulyje, graži, be jokios dėmės, malonės pilna, Šventosios Dvasios sužadėtinė, paruošta geram darbui. Kai užaugs, ji laisvai ištars savo fiat, ji sutiks bendradarbiauti Įsikūnijimo ir pasaulio išganymo darbe. Marijos gimimas yra išganymo aušra. Ką tik gimusi Marija, išgelbėta ir visiškai pašventinta dėl iš anksto numatytų Kristaus aukos nuopelnų, yra ženklas, kad Dievo Sūnus jau visiškai įsipareigojo ateiti į pasaulį, gyventi mūsų tarpe ir vesti mus pas savo Tėvą".

T. Grigalius Casprini OSB, Palendrių vienuolynas


2019-09-01

XXII EILINIS SEKMADIENIS


Nuoširdžiai ir vaisingai atsiliepti į šiandienę Evangeliją nėra lengva. Juk nėra sunku mylėti artimą (nors ir su jais visko nutinka, kartais net per ilgai), bet parodyti krikščionišką meilę kitam - dažnai esti iššūkis. Aplink daugėja organizacijų, bendruomenių ir savanorių, tiesiančių ranką vargšams, benamiams, nelaimingiesiems, ligoniams ir kitiems "pakraščiuose" gyvenantiems. Tačiau kaip "neprašauti" pro šalį ir būti tikram, kad šis artimo meilės gestas yra tikras, nesuvaidintas ir, pasak Jėzaus mokymo, bus už tai "atlyginta teisiųjų prisikėlime"? Apaštalas Paulius pirmiausia mus kviečia tai daryti su džiugia širdimi: "Viešpats myli linksmą davėją" (2 Kor 9, 7). Tad turime nesnausti ir nuolat išeiti iš komforto zonos: šeimos, draugų, pažįstamų rato. Antra, reiktų negalvoti apie jokį atlygį už atliktą gerą darbą. Meilė artimui yra vienintelis motyvas daryti gera. Skirtumas tarp meilės daiktams ir artimui, pasak šventojo Tomo Akviniečio, yra tas, jog mylime (mėgstame) daiktus, nes norime, kad jie mums teiktų gėrį, o mylėdami žmones mes trokštame jiems, kas geriausia. Minėtas šventasis artimo ir Dievo meilę priskiria tai pačiai antgamtinės meilės dorybei. O šventoji Marija Magdalena de Paci yra pasakiusi, kad ji jaučiasi laimingesnė padėdama savo artimui nei būdama pakylėta į dangiškos kontempliacijos aukštumas: "Kai kontempliuoju dangiškąsias paslaptis, Dievas man padeda, o kai sušelpiu savo artimą, aš padedu Dievui".

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

 

2019-08-25

XXI EILINIS SEKMADIENIS

Apie išganymą (Ištrauka iš "Bažnyčios žinių" 2004 m. kovo 27 d. Nr. 6)

Jei esame įsitikinę Jėzaus gyvenimu ir mirtimi dovanoto atpirkimo tikrove, tuo pat metu drauge su apaštalu Pauliumi turime pabrėžti, jog vis dar tebegyvename viltimi dėl galutinio viso pasaulio atpirkimo (plg. Rom 8, 18–30). Dabar gyvename atpirkimu mums dovanotą naują gyvenimą, tačiau tai įgyvendinama senojo gyvenimo sąlygomis. Paulius dažnai kalba apie įtampą tarp „senojo” ir „naujojo” žmogaus (plg. Rom 6, 6; 2 Kor 5, 17; Ef 4, 22; Kol 3, 9). Pauliaus raginimai palikti senąjį žmogų ir gyventi naujojo žmogaus gyvenimą primena, kad dabartiniu metu mumyse vyksta kova tarp seno ir naujo žmogaus. Mes gyvename kryžiaus šešėlyje ir ateities pilnatvės viltimi, kurią pasieksime tik naujajame Dievo pasaulyje (plg. Apr 21, 1–22, 5). Esame atpirkti per Jėzaus Kristaus Velykų slėpinį, jo perėjimą iš mirties į gyvenimą. Mūsų išganymas yra sekimas šiuo iš mirties į gyvenimą vedančiu keliu, tikint į Jėzų.

Išganymas reiškia, kad objektyviai Jėzuje Kristuje visiems žmonėms ir visiems laikams pradėta nauja pradžia, išgrįstas naujas kelias, duota nauja viltis. Kiekvieno individo klausiama, ar jis priima šią išganymo dovaną ir rengiasi gyventi ja remdamasis. Paulius įsitikinęs, kad gyvename tikėjimu, kylančiu iš vilties, kuri šiame gyvenime negali būti patikrinta (plg. Rom 8, 18–30).

Taigi išganymas – visiškai Dievo veiksmas, nes tik jis galiausiai gali mus atpirkti. Tačiau tai ir visiškai žmogaus darbas, nes, pasak šv. Augustino, Kūrėjas yra reiklus savo kūriniui. Dievas mus sukūrė be mūsų, bet nepanorėjo mūsų nuteisinti be mūsų. Žmogų jis sukūrė nežinantį, o nuteisina norintį. Čia pasirodo Dievo pagarba žmogaus laisvei. Tik būdamas laisvas, žmogus gali priimti dieviškąją išganymo dovaną, kadangi, pasak Augustino, žmogus gali tikėti tik to norėdamas.

2019-08-18

XX EILINIS SEKMADIENIS

"Po manęs ateis tas, kuris krikštys jus dvasia ir ugnimi," - skelbė Jonas Krikštytojas. O ir Jėzus ne kartą išskirs pasaulio ir Dievo duodamą ramybę: "Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!" (Jn 14, 27). Šiandien Viešpaties nešama ugnis skaistina pasaulio nešamą tariamą ramybę ir taiką (įvairiose kalbose taika ir ramybė dažnai sudedama į vieną žodį: pax, peace, paix, miers/mieru, paz, pace ir t.t.). Net taika ir ramybė nešama Jėzaus ar kokio kito dievo vardu gali prieštarauti Jėzaus nešamai taikai. Ar gi ne radikalieji musulmonai, kurie Dievo vardu žudo nekaltus žmones, neša taiką ir ramybę? Ar krikščionys (ir katalikai) nekursto karų ir nesantaikos dvasios, siekdami asmeninės naudos arba nusigręždami nuo tikėjimo praktikavimo? Kiek tikinčiųjų dejuoja, jog skausmingai susipykę su saviškiais dėl tikėjimo, santykio su Bažnyčia ir pan.? Ar tai nėra pasaulio suprantama taika ir ramybė, kuri gali būti gerokai nutolusi nuo Jėzaus nešamos taikos ir ramybės? Visi šie ir panašūs skilimai ir konfliktai gimsta mūsų sielos viduje veikiant žmogiškai laisvei. Apaštalas Paulius teisingai moko: "Mat kūno geismai yra priešingi Dvasiai, o Dvasios - kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kai norėtumėte" (Gal 5, 17). Tik mylinčiame ir nuolat atsinaujinančiame santykyje su Jėzumi įmanoma pasiekti Dievo siūlomą taiką ir ramybę.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis


2019-08-11

XIX EILINIS SEKMADIENIS

Nors šio sekmadienio skaitiniai mums primena ištikimybės Dievui pasekmes, jog turime įsišaknyti Dieve ir gyventi tikėjimu. Tačiau giliausią ryšį su Dievu krikščionys turi puoselėti tikėjimo, vilties ir meilės bendrystėje. Šiandien krikščionims pavojinga tik tikėti, gyventi tik viltimi (dažnai suprantama kaip geresnis gyvenimas) ar tik meilės darbais. Čia kaip gamtoje elgiasi vilkai ar liūtai - išardo kaimenę ir (po) vieną sumedžioja. Kasdien stiprėjant individualizmui, nihilizmui, materializmui ar egoistiškam požiūriui į laisvę, vis daugiau krikščionių vienaip ar kitaip atsiskiria nuo vertybėmis alsuojančios bendruomenės: šeimos, bažnyčios, mokyklos, visuomenės. Daugėja nepriklausomų katalikų, kurie patys sprendžia kada ir kaip tikėti ar mylėti Dievą ir artimą. Mums reikia trąšios dirvos, kad joje šaknis įleistų viltis, kurią Dievas teikė biblinių laikų žmonėms ir mums, ne ką mažiau trokštantiems laimės, laisvės, teisingumo ir visokio gerbūvio. Kodėl turėčiau tuo tikėti ir taip gyventi? Nes Jėzus Kristus mirdamas ant kryžiaus parodė tikėjimo ir veiklios evangelizacijos pavyzdį. Dievas nesiliauja siuntęs Šventąją Dvasią, kuri gavina mūsų tikėjimą, stiprina meilę ir ugdo vilties dorybę. Tiems, kurie atsigręžia į Jėzų Kristų, nieko nereikia bijoti, nes Dievas yra su mumis, Emanuelis.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

 

2019-08-04

XVIII EILINIS SEKMADIENIS

Iš pranciškoniškųjų šaltinių:

Vieną 1216-ųjų Viešpaties metų naktį Pranciškus savo celėje buvo pasinėręs į maldą ir kontempliaciją. Jam pasirodė Dievo angelas, kuris tarė: „Ateik į Bažnyčią, Pranciškau; tavęs laukia Viešpats Jėzus ir Mergelė Marija“. Pranciškus tuoj pat išskubėjo ir įėjęs į Porciunkulės bažnytėlę, virš altoriaus pamatė Kristų, o jo dešinėje – jo Švenčiausiąją Motiną, apsuptus angelų pulko; juos gaubė neapsakomas spindesys. Pranciškus tyloje parpuolęs pagarbino savo Viešpatį! Viešpats Jėzus jam tarė: „Pranciškau, tu labai rūpiniesi brolių išganymu; tad prašyk ko nori dėl visų išganymo“. Pranciškus tuoj pat atsakė: „Švenčiausiasis Tėve, nors esu vargšas nusidėjėlis, tavęs prašau visiems, kurie, apgailėję ir išpažinę nuodėmes, apsilankys šioje bažnyčioje, suteikti jiems gailestingą atleidimą, pilnai panaikinant jiems bausmes, ir prašau Mergelę Mariją, kad užtartų šiuos atlaidus“. „Tu prašai didelio dalyko, o broli Pranciškau, - pasakė jam Viešpats, tačiau didžių dalykų esi vertas ir juos turėsi. Priimu tad tavo maldą, tačiau su sąlyga, kad tu dėl manęs paprašysi mano Vietininko žemėje šių atlaidų“. Pranciškus tuoj pat nuvyko pas popiežių Onorijų III, kuris tomis dienomis buvo Perudžoje, ir nuoširdžiai papasakojo jam apie jį aplankiusį regėjimą. Popiežius dėmesingai išklausė jį, ir tada pasakė: „Keliems metams nori šių atlaidų?“ Pranciškus tuoj pat atsiliepė: „Šventasis Tėve, neprašau metų, bet sielų“. Tada popiežius tarė: „Štai nuo dabar skelbiame, kad kas tik ateis ir įžengs į minėtą bažnyčią, tinkamai atlikęs išpažintį ir atgailą, bus atleistas nuo kaltės ir bausmės, ir norime, kad šie atlaidai galiotų amžinai, kiekvienais metais, nuo pirmųjų Mišparų iki kitos dienos Mišparų“. Laimingas Pranciškus pasuko durų link, tačiau popiežius jį pašaukė: „O naivuoli, kur eini? Nenori jokio dokumento, kuris patvirtintų tuos atlaidus?“ O Pranciškus tarė: „Šventasis Tėve, man pakanka jūsų žodžio! Jei šie atlaidai yra Dievo darbas, Jis pasirūpins, kaip jį parodyti; man nereikia jokio dokumento, šis raštas turėtų būti Švenčiausioji Mergelė Marija, notaras – Kristus, o angelai – liudininkai“. Ir po kelių dienų, rugpjūčio 2-ąją, Pranciškus Umbrijos vyskupams ir žmonėms, susirinkusiems į Porciunkulę, pranešė apie visuotinius atlaidus ir pro ašaras ištarė: „Mano broliai, noriu jus visus nusiųsti į Rojų!“

2019-07-28

XVII EILINIS SEKMADIENIS

Šventieji apie "Tėve mūsų" maldą


"Kad nemanytumėte, jog maža tepasieksime tobulai kalbėdamos maldą, pasakysiu jums, jog galimas daiktas, kad jus, kalbančias "Tėve mūsų" Viešpats pakylės į tobulą kontempliaciją. Taip Jo Didybė parodo, kad Jis klausosi To, kuris Jam kalba. Ir Jo Kilnybė, kalbėdama sielai, sulaiko jos mąstymą, supančioja vaizduotę ir atima žodžius" (Šventoji Teresė Avilietė, "Tobulumo kelias, 25.1).

"Tagi, mylimieji broliai, melskimės, kaip Dievas, mūsų Mokytojas, mus išmokė. Tai meilės ir draugiškumo malda, nes maldaujame Dievą Jo paties žodžiais, pasiekiame Jo ausis per Kristaus maldą. Tepripažįsta Tėvas mūsų tariamus šios maldos žodžius savo Sūnaus žodžiais ir sykiu leiskime Jam, alsuojančiam mūsų krūtinėje, pačiam kalbėti mūsų balsu. Jis yra mūsų Gynėjas ir Užtarėjas pas Tėvą, Jis užtaria mus dėl mūsų nuodėmių. Tad mes savo Gynėjo žodžius pasitelkime kaip nusidėjėliai maldaudami atleisti mūsų kaltes, nes Jis sako, kad jei prašysime Tėvą Jo vardu, Jis mums tai duos. Argi galima dar paveikiau prašyti Kristaus vardu, nei melsti Jo paties išmokyta malda?" (Šventasis Kiprijonas Kartaginietis "Apie Viešpaties maldą", 3)

"Esame pašaukti gauti amžinąjį paveldą, būti su Kristumi bendrapaveldėtojais ir tapti įsūniais ne dėl savo nuopelnų, o dėl Dievo malonės. Todėl Viešpaties maldos pradžioje žodžiais "Tėve mūsų" minime šią malonę. Žodžiais "Tėve mūsų" stipriname meilę - kas vaikams turėtų būti brangiau nei jų tėvas? - ir maldaujančią dvasią. Mums laiduojama, kad gausime tai, ko prašome, nes dar neprašę jau gavome didžią dovaną kreiptis į Dievą "Tėve mūsų" (Šventasis Augustinas, ""Viešpaties Kalno pamokslas", 2 knyga, 4).

 

2019-07-21

XVI EILINIS SEKMADIENIS

Du svetingumo pavyzdžiai Pradžios knygoje ir Evangelijoje tarsi kokie bibliniai talentai atskleidžia sėkmės istorijas. Pirmajame skaitinyje Abraomas patarnauja nepažįstamiems trims vyrams ir tie pažada, kad po metų žmona Sara jau turės sūnų. Evangelijoje triūsianti Morta iš Jėzaus nesulaukia maloningų žodžių, o tik švelnų priekaištą, jog ji rūpinasi "daugeliu dalykų, o reikia tik vieno". Tą vieną dalį sėkmingai išsirinko sesuo Marija. Ir ne todėl, kad Viešpats atmestų tarnystės dovaną, kuri, per visą žmonijos istoriją darė nuostabių dalykų, bet nuo per didelio rūpesčio žmogus nutolo nuo to, kuris dovanoja save, kuris "yra Dvasia ir gyvenimas". Perdėtas rūpestis kad ir dėl kilnaus tikslo gali gesinti dvasią: "saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo kasdienių rūpesčių" (Lk 21, 34) arba Dievo žodis, rūpesčių pilnoje širdyje "nusmelkia žmoguje pasėtą Dievo žodžio sėklą ir jis neduoda vaisių" (Lk 8, 14). Kasdien ieškokime progų pabūti prie Viešpaties kojų kaip Marija ir klausytis Jo balso, Jo žodžių.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-07-14

XV EILINIS SEKMADIENIS

Gerojo samariečio istorija mažiausiai turėtų jaudinti tuos, kurie kasdien gyvena kaip šis gailestingasis svetimtautis. Ir šiandien visi yra kviečiami rodyti gailestingumą skriaudžiamiesiems, nežiūrint tautinių, rasinių, religinių ar kultūrinių skirtumų. Šis biblinis pasakojimas dar labiau atsiskleidžia žvelgiant į personažus alegorine prasme. Bažnyčios Tėvai samariečio asmenyje įžvelgia Jėzų Kristų, nuolat keliaujantį pas savo kūrinį: kenčiantį, sumuštą, tolimą, kad jį galėtų padaryti artimą. Žmogus keliaudamas pasaulio keliais per nuodėmę dažnai nuklysta į klystkelius, kur laukia demoniški plėšikai, trokštantis jį pražudyti. Tačiau naujasis Adomas Jėzus Kristus skuba ištiesti pagalbos ranką, kad vėl aprengtų dieviškuoju malonės drabužiu, iš kurio buvo išvilktas. Mums visada reikia Dievo, kuris neaplenkia nė vieno žmogaus, kuriam reikia išgydymo ir malonės. "Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių" (Mk 2, 17).

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

 2019-07-07

XIV EILINIS SEKMADIENIS

Šio sekmadienio skaitiniai kalba apie džiaugsmą. Net ir Mišių žodžiais mes Dievą prašome duoti švento linksmumo ir vesti mus į amžinąjį džiaugsmą. Izaijas kviečia savo tautiečius džiaugtis, nes Dievas yra džiaugsmo ir vilties šaltinis. Pranašo džiugesio centru tampa Jeruzalė, į kurią bus sugabenti visų tautų turtai, klestės taika ir palaima. Nors Senojo Testamento žemiškieji turtai buvo laikomi Dievo palaima, Evangelija sudėlioja taškus ant i, skelbdama kitą džiaugsmą, kurį dovanoja Kristaus meilės vaisiai. Tiesa, Jėzaus mokiniai džiaugsmingai dalinasi savo pirmųjų misijų sėkme. Greičiausiai taip yra todėl, kad praėjo maža laiko, kad mokiniai patirtų tikrą džiaugsmą, lėtai, bet užtikrintai besisunkiantį (tarsi sula iš medžio pavasarį) iš kryžiaus. Apaštalas Paulius paliudys: „Aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“. Jam antrina šv. Pranciškus Asyžietis, mokydamas brolį Leo, kad tobulas džiaugsmas yra įmanomas per kryžių: „Jeigu ateitų pasiuntinys ir pasakytų, kad mano broliai nukeliavo pas netikinčiuosius ir atvertė visus į tikėjimą arba kad aš gavau iš Dievo tiek malonės, kad galiu gydyti sergančius ir padaryti daug stebuklų. Sakau tau – visa tai neteikia tikrojo džiaugsmo.“ Džiaugsmas veda į laimę, tad prašykime Dievą švento linksmumo, kad „išmoktume džiaugtis dar prieš būdami laimingi, kad kartais nepaliktume šio pasaulio niekuomet nesidžiaugę“.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-06-30

XIII EILINIS SEKMADIENIS

Jėzus jau kurį laiką, remiantis evangelistu Luku, kalba apie savo kančią ir mirtį. Pasakoma ir vieta – Jeruzalė. Tačiau mokiniai vis dar nesupranta mokytojo tikslo, jo kelionės prasmės. Jie vis dar galvoja, kad Jėzus atstatys Izraelio karalystės šlovę. Tik po Velykų ir Šventosios Dvasios atsiuntimo mokiniai supras ką reiškia sekti Jėzų ir kaip tapti jo liudytojais pasauliui.

Tikėjimo nesutarimai tarp žydų ir samariečių ir šįkart apaštalų širdyse įžiebė pykčio protrūkį, mat vietiniai nenorėjo priimti Jėzaus ir jo mokinių. Jokūbas ir Jonas pasiūlė Jėzui ugnimi iš dangaus sunaikinti samariečius. Juntamas klaidingas Jėzaus mesijanizmo suvokimas. Tai tie patys apaštalai, troškę sėstis Viešpaties dešinėje ir kairėje jo karalystėje. Bet Kristus atėjo pas visus žmones: Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o išgelbėti. Ir mes patys turime būti „šviesos vaikai, spindintys tiesos švyturiai“.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis


2019-06-23

ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS)


Paskutinės vakarienės metu Kristus įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą ir, ne tik tada tarp apaštalų, bet ir visoje Bažnyčioje šiandien krikščionys priima Kristų Eucharistijoje. Tikėjimo šviesoje mes artinamės prie Eucharistijos slėpinio ir jį švenčiame. Duonos ir vyno įvaizdžiai ne kartą randami bibliniuose pasakojimuose. Ryškiausias Eucharistijos įvaizdis Senajame Testamente kai izraelitai buvo maitinami Dievo teikiama duona. O taip pat Jėzus Kanos vestuvėse vandenį pavertė vynu, du kartus pamaitino tūkstantines minias padauginta duona. Tai vis gyvosios duonos, kuri stiprina žmonių sielas, simboliai. Per Eucharistiją Jėzus Kristus save dovanoja mums. Tai begalinės Dievo meilės aktas kiekvienam žmogui. Tad drąsiai galima sakyti, kad Eucharistija - tai meilės sakramentas. Šia švente išreiškime šlovinimą ir dėkojimą Viešpačiui, kuris "parodė savo meilę iki galo" kiekvienam iš mūsų, padovanodamas savo kūną ir kraują. "Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tikrąjį Kūną ir Kraują".

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-06-16

ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ

 Jau Senajame Testamente randame užuominų iš anksto ruošiančių Švenčiausiosios Trejybės apreiškimą. Praėjusį sekmadienį šventėme Šventosios Dvasios atsiuntimo šventę. Atsiųsdamas Šventąją Dvasią Dievas mums apreiškia, kad jis yra Dievas trijuose asmenyse. Patarlių knygos Išmintis čia apibūdinama kaip asmuo, kuris, "laiko pilnatvei atėjus" atsiskleis Įsikūnijusio Žodžio asmenyje, Jėzuje Kristuje. Šv. Augustinas, apmąstydamas šv. Jono pasakymą: "Dievas yra meilė", teigia, jog Dievas yra Trejybė. Meilė numato tą, kuris myli, tą, kuris yra mylimas, ir pačią meilę (Apie Švč. Trejybę, VIII, 10-14). Meilei reikia bendrystės. Prieš mylėdamas žmogų, kurį sukūrė, Dievas turėjo savyje Žodį, mylimąjį Sūnų, kurį mylėjo begaline meile, tai yra Šventoje Dvasioje. „Dievas yra vienas, bet ne vienasmenis“. „Tėvas“, „Sūnus“, „Šventoji Dvasia“ nėra paprasti vardai, pažymintys tam tikrą dieviškojo buvimo būdą, nes jie realiai tarpusavyje skiriasi. Bet toks skirtumas nedalija dieviškojo vienio (KBK 254-255). Tegul Šv. Dvasia veda mus į gilesnį ir palaimingesnį Trejybės gyvenimą.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-06-09

ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (Sekminės)

„Vienas pagrindinių Sekminių slėpinio aspektų, ypatingai svarbių mūsų dienomis - vienybė. Sekminės yra vienybės, žmonių susipratimo ir bendrystės šventė. Vienybė įmanoma Šventosios Dvasios dovanos dėka. Šventoji Dvasia mums duoda naują širdį ir leidžia mums prabilti nauja kalba. Tai įvyko per Sekmines. Tą rytą, penkiasdešimt dienų po Velykų, galingas vėjas pūtė virš Jeruzalės ir Šventosios Dvasios liepsna nusileido ant apaštalų. Jų širdys užsidegė dieviškosios meilės liepsna. Dingo baimė, jie pradėjo drąsiai kalbėti apie mirusį ir prisikėlusį Jėzų Kristų. Ten kur buvo svetimumas ir nesantaika, per Sekmines prasidėjo vienybė ir susipratimas.

Mes turime gyventi vienybėje ir tiesoje, dėl to mums nuolatos reikia melsti, kad Šventoji Dvasia mus apšviestų ir mums vadovautų, kad padėtų mums atsispirti mūsų pačių tiesų vilionėms ir priimti Bažnyčios perduodamą Kristaus tiesą. Kaip Sekminių dieną, savo gimimo dieną, Bažnyčia ir šiandien, kartu su Mergele Marija meldžia: „Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyki savo tikinčiųjų širdis, uždek jose meilės ugnį!“

Popiežius emeritas Benediktas XVI

2019-05-26

VI VELYKŲ SEKMADIENIS

Siekti taikos ir ramybės trokšta didžioji pasaulio dalis, tame tarpe ir krikščionys. Tačiau kai kurie pasaulio lyderiai taiką ir ramybę supranta per karą ar kaip kitaip keliamas įtampas ir baimes. Jėzus siūlo visai kitokį kelią į taiką ir ramybę: „Aš ją ne taip duodu, kaip pasaulis ją duoda“. Dievo duodama taika ir ramybė turi amžinumo matmenį, pasaulio gi – trumpalaikė ir skurdi. Ir dar mokiniams vakarienbutyje Viešpats primena, kad „pasaulyje jūsų priespauda laukia (Jn 16, 33). Taika taip pat yra Dievo dovana, kuri nėra tik karo nebuvimas, bet vienybė su Dievu ir su žmonėmis. „Palaiminti taikdariai“, - sako Jėzus. O kad širdys nebūgštautų ir neliūdėtų (tikslesnis vertimas – nebijotų), pirmiausia reikia taikos ir ramybės savo širdyje. Įsileiskime į savo širdis Šventąją Dvasią, kuri vienintelė gali perkeisti pasaulio veidą.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

                                                                               

2019-05-19

V VELYKŲ SEKMADIENIS

Žodžiai, kuriuos čia Jėzus taria, nuskamba Paskutinės vakarienės metu Jeruzalėje. Tai ne tik žodžiai, kuriais Jėzus nubrėžia savo būsimą mirtį, bet kvietimas mylėti vienas kitą. Tačiau žydų sąmonėje mylėti kitą nėra nieko naujo, bet mylėti vienas kitą kaip Jėzus, tai jau nauja. Kaip Viešpats davė pavyzdį numazgojęs mokiniams kojas, taip Jis duoda naują įsakymą mylėti vienas kitą. Norint taip mylėti, reikia pažinti Jėzų ir imti iš Jo pavyzdį („Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“, o verčiant tiksliau – „jei turėsite meilės dvasios vieni kitiems“). Su krikščionybe po truputį prisijaukinamas žodis „agapė“, kurį tobulai išpildyti įmanoma tik gyvenantiems su Dievo dvasia. Juk Velykų laikas ir yra metas, kada krikščionys laukia Sekminių, Šventosios Dvasios atsiuntimo įvykio. Taigi, mylėti  - tai būti pripildytam Dievo dvasios ir ja dalintis su kitais (ypač tarp savųjų). Atverkime savo širdis, kad Dievas atsiųstų mums Dvasios galybę, duodančios jėgos mylėti vieni kitus.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-05-12

IV VELYKŲ SEKMADIENIS 

Jėzus kalba apie Atnaujinimo šventę (hebr. Chanuka), kurios metu prisimenamas šventyklos susigrąžinimas iš helenistinių užkariautojų (Judo Makabiejaus laikais 164 m. per. Kr.). Viena iš pagrindinių temų Jono Evangelijoje yra naujoji Šventykla – Dievo buvimas su žmonėmis. Šventės tikslas buvo žadinti viltį, jog Dievas ir vėl išvaduos žydus iš okupantų, šįkart – Romos pagonių. Jėzus yra naujoji Šventykla („Aš ir Tėvas esame viena“), jis yra naujasis Dievo artumas tarp žmonių. Bet kaip ir Šventykla, jam teks kentėti, būti paniekinta, sugriautam, tačiau kaip Dievas buvo Šventykloje prieš sugriovimą, taip Dievas yra Jėzaus asmenyje. Jis yra Ganytojas, kurio balsą girdėdamos aplink renkasi Jo avys ir jos jaučiasi saugios. Išgirskime Viešpaties balsą, kad taptume Dievo vaikai ir turėtume amžinąjį gyvenimą.

Šį sekmadienį meldžiamės už pašaukimus į kunigystę  ir pašvęstąjį gyvenimą (Gerojo Ganytojo sekmadienis).

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-05-05

III VELYKŲ SEKMADIENIS (MOTINOS DIENA)

Gražus evangelinis pasakojimas, kaip prisikėlęs Jėzus, padrąsinęs apaštalus žvejus dar kartą pamėginti užmesti tinklus, pakviečia į krantą pusryčių. O vėliau, kai bus pasisotinę, Petras turės atsakyti į ne labai vyrišką klausimą: Ar myli mane? Sakau, nevyrišką, nes klausimas ir atsakymas plauks iš širdies, o kitais atvejais, ir ypač šiais laikais, meilės klausimas dažnai skamba paviršutiniškai, įpareigojančiai, savanaudiškai ir pan. Jėzus, tris kartus paklausęs Petro ‚ar myli mane‘ ir išgirdęs teigiamą atsakymą, paves apaštalui ganyti avinėlius, aveles ir avis (juntama atsakomybė). Kai esame labai pavargę ir visos jėgos išnaudotos, mums reikia ne tik išgirsti, bet ir atpažinti Dievo balsą, kuris kviečia dar kartą pamėginti, pasikliauti Viešpačiu. Ir kaskart, kai taip elgiamės, mes atsakome į Jėzaus Meilės klausimą ir imamės mylėti kitus, kurie yra pavargę, išalkę, nuliūdę, nemylimi...

Šį sekmadienį prisimename savo ir visų motinas: už jas meldžiamės ir dėkojame. Prašykime, kad Dievo Motina Marija, kuriai skiriamas gegužės mėnuo, motiniška meile globotų visas pasaulio motinas ir mus mokytų būti dėkingais už jų pasiaukojimą ir meilę savo vaikams. Melskime gailestingojo Dievo malonės toms motinoms, kurios nusigręžė nuo savo motinystės kelio. Nuoširdžiai sveikinu visas parapijos mamas su Motinos Diena. Tegul Švč. Mergelė Marija nuolat Jus užtaria pas savo Sūnų Jėzų Kristų.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-04-28

II VELYKŲ SEKMADIENIS (ATVELYKIS), (DIEVO GAILESTINGUMO SEKMADIENIS),

PASAULINĖ GYVYBĖS DIENA

Brangieji,

Atvelykį Bažnyčia švenčia dar ir kaip Gailestingumo ir Pasaulinės Gyvybės sekmadienį. Evangelinė abejojančio Tomo istorija labiausiai atsiskleidžia Dievo gailestingume, kurį Viešpats parodo apaštalui ir, dar kartą primena, kad Jėzus Kristus TIKRAI prisikėlė. Tomui pakako įrodymų patikėti priskėlusiu Viešpačiu. Taip pat apaštalui užteko nuolankumo kad, sutikęs Jėzų, ūgteltų tikėjime. Būtent tikėjimo šviesoje įmanoma matuoti įrodymus, liudijančius Prisikėlimo įvykį. Netikintįjį (ar yra tokių tarp krikščionių?) jokie įrodymai neperkalbės, net jeigu Jėzus įžengtų į jo gyvenimą. Nors nė vienas nežinome kokiais keliais Dievas ateina. Tomas tapo šventuoju ne dėl to, kad išvydo prisikėlusį Viešpatį, išblaškė savo abejones ir juo patikėjo, bet kad paliudijo savo tikėjimą nešdamas Gerąją Naujieną visoms tautoms.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-04-14

VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS

Brangieji,

Verbų arba Palmių sekmadieniu prasideda Šventoji savaitė, kuri savyje talpina žmogaus protu neaprėpiamą, bet tuo pačiu neišvengiamą Dievo kančios ir žmonijos išganymo istoriją. Šiomis dienomis liturginiai Šventojo Rašto tekstai iki sielos gelmių jaudins ne vieno krikščionies širdį. Apmąstydami Kristaus kančią, žinome, kad ši savaitė būtina, kad išgyventum Velykas. Turtinga ir prasminga Didžiojo Tridienio liturgija mus kviečia stabtelėti ir susimąstyti apie Dievo begalinę meilę, parodytą mums, apie Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. Švęsdami Kristaus kančios ir mirties paslaptis mes tampame dieviškosios prigimties dalininkais, o taip pats ir tikėjimo liudytojais kasdienėje aplinkoje. Tegul šios savaitės slėpiniai paruošia mus velykiniam Prisikėlimui.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-04-07

V GAVĖNIOS SEKMADIENIS

2019-03-31

Teisimo elgsena būdinga visų laikų žmonėms. Ne išimtis ir šios dienos Evangelijoje papasakota jautri istorija, su laiminga pabaiga (bent nusidėjėlei moteriai). Jėzus ją ištraukęs iš Rašto aiškintojų ir fariziejų rankų, pilnų akmenų, greitai pats  taps parmerkimo mirčiai objektu. O Jo pasakyti žodžiai: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ taps visų laikų aksioma, primenanti, kad nėra visada tik balta ar juoda. Visuomet yra kažkas daugiau nei pasaulio teismas, kas suteikia nusidėjėliui viltį, kai, rodos, aplink visų esi pasmerktas. Džiugina tai, kad šiai vilčiai Viešpats nubrėžė Išganymo kelią, paženklintą kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Artėdami prie mums visiems brangių didžiųjų švenčių minėjimo, leiskimės į gailestingumu, pasiaukojimu ir meile persmelktą kelionę, kurios priekyje yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus: Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

IV GAVĖNIOS SEKMADIENIS (LAETARE)

Sūnaus Palaidūno arba Gailestingojo Tėvo istorija mums visiems gerai žinoma. Ne kartą gavėnios metu šis evangelinis pasakojimas apmąstomas drauge su bendruomene, tikintis, kad krikščionys kai ko iš to pasimokys. Šįkart kviečiu pažvelgti į vyresnįjį sūnų (arba brolį). Nors iš namų su savo palikimo dalimi išėjo jaunesnysis sūnus, tačiau akivaizdu, kad išeiti norėjo ir vyresnėlis: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais“. Jis buvo arti tėvo, bet toli nuo tėvo širdies. Juk istorija apie Dievo gailestingumą, apie Dievo artumą. Kaip dažnai esame arti Dievo ar Jo namų, o jaučiamės ar gyvename tarsi Dievas būtų toli – jokio džiaugsmo ir gyvybės. Šios dienos Evangelija (kaip ir sekmadienis) yra džiaugsmo Naujiena. Dar ir todėl, kad gavėnia ritasi į antrą pusę, švinta Velykų kontūrai. Tik giliame ir autentiškame Dievo gailestingume ir Jėzaus asmenyje galime išgyventi laisvės ir džiaugsmo pilnatvę.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-03-24

III GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Šiandien, kaip ir Mozės laikais, Dievas sako: išgirdau persekiojamųjų skundą prieš prispaudėjus, žinau jų kančią. Šiandien taip pat Dievas atskleidžia savo meilę ir užuojautą. Jis atsiuntė savo Sūnų, naują Mozę, kad jis išvaduotų mus iš vergijos, sunkesnės negu vergija Egipte, būtent iš nuodėmės vergijos. Jėzaus asmenyje Dievas nužengė, kad išvestų mus į žemę, daug gražesnę negu Kanaano kraštas. Tačiau tarp išėjimo iš vergijos krašto ir įžengimo į laimingą žemę Dievo tauta turėjo išgyventi dykumoje keturiasdešimt metų, kurie yra žemiškojo gyvenimo įvaizdis. Išėjimas iš Egipto vaizduoja mūsų krikštą. Mūsų mirtis bus slenkstis, už kurio prasidės tikrasis gyvenimas Dievo poilsio krašte, kaip sakė psalmininkas. Iki tos dienos, kurios nežinome, einame į priekį, šio gyvenimo dykumoje sustiprinami Dievo Žodžio ir dangaus manos – Eucharistijos, kuri yra maistas, teikiantis amžinąjį gyvenimą. Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų (Jok 4, 7–8), rašė apaštalas Jokūbas.

Brangūs broliai ir seserys, Dievas sukūrė žmogų, kad bendrautų su juo. Jis yra Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo. Jis yra Dievas Pranciškaus Asyžiečio ir Teresės iš Kalkutos. Jis yra Dievas mūsų protėvių, mūsų tėvų ir kiekvieno iš mūsų Dievas. Jis yra Dievas, tapęs artimu žmonėms. Tačiau tuo pat metu Jis yra transcendentinis Dievas, kuris sakydamas „Aš esu Esantysis“, apreiškia savo paslaptingą vardą. Dievas yra neapsakomas, viršija viską, ką mes galime suprasti. Taigi taip, kaip Mozė, apvalykime savo širdį, ir pirmiausiai Dievo garbinimu. Šiuo gavėnios laiku, eidami atgailos keliu ir atlikdami konkrečius gailestingumo darbus, artinkimės prie Viešpaties ir tuomet jis tikrai artinsis prie mūsų, kaip Pats yra pažadėjęs!

Ištrauka iš T. Bernardas de la Borderie OSB homilijos

2019-03-17

II GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Brangieji,

Kai kas Jėzaus atsimainymą sieja su Mozės kopimo į Sinajaus kalną fonu, tačiau, labiau tikėtina, kad šis įvykis glaudžiai rišasi su rudenį švenčiama Palapinių švente (sukkōt), trukusią visą savaitę. Dėl to evangelistas Lukas ir pradeda: „Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių...“ Apskritai, didieji Jėzaus gyvenimo įvykiai buvo glaudžiai susieti su žydų kalendoriumi. Šalia gundymo kalno, skelbimo kalno, maldos kalno, baimės kalno, kryžiaus kalno atsistoja atsimainymo kalnas. Gavėnios pabaigoje lauks prisikėlimo arba Prisikėlusiojo kalnas. Šie ir daugiau biblinių kalnų mus veda į liturgijos kalną – šventyklą, kur galime sutikti Dievą ir su Juo kalbėtis. Lukas jau dabar atkreipia dėmesį, kad Jėzus „užkopė į kalną melstis“. Atsimainymas yra maldos įvykis, nes Jėzus kalbasi su Tėvu. Taip ir mes, vedini Jėzaus, leiskimės kalbėtis su dangiškuoju Tėvu ir ruošti savo širdis džiugiam Velykų slėpiniui.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

VIII EILINIS SEKMADIENIS

ŠV. KAZIMIERO ATLAIDAI

Šv. KAZIMIERAI, jaunimo ir mūsų krašto globėjau, savo pagalba rūpestingai lydėk visus brolius ir seseris, padėk išsaugoti gyvą ir tvirtą krikščionišką tikėjimą, pagarbą mūsų Viešpaties Motinai Švenčiausiajai Mergelei Marijai. 

Meilės Karalaiti, drąsink priešintis bet kokiai nuodėmei, ugdyk skaistumą, taiką ir vienybę, padėk rūpintis vargšais, būk mums doro gyvenimo pavyzdžiu. Amen.

2019-02-24

VII EILINIS SEKMADIENIS

Brangieji,

Šiandienė Evangelija kieta kaip riešutas. Net jeigu iš paskutiniųjų stengčiausi atleisti, būti gailestingu ir pan., vis tiek tai būtų didelis iššūkis. Į jėzaus mokymą neturėčiau žvelgti ir elgtis, kad patikčiau Dievui ar kad laimėčiau dangų. Greičiau, pirma, turiu patikėti, jog mano gyvenime Dievas jau kai ką atliko radikalaus. Dėl to naujas gyvenimas manyje įkvepia ir skatina gyventi perkeistą gyvenimą. Gailestingumas, atleidimas ir panašūs dalykai, kaip bebūtų gaila, turėtų paliesti tuos, kurie skriaudžia kitus. Tik ar daug vilčių, jog jie atsivers, pasikeis, atlygins žalą? Tą turime daryti mes: vargšai, skurdžiai, prispaustieji, nelaimingieji ir kitokios aukos. Dievas pirma imasi susitaikinimo ne blogiečių, bet nukentėjusių gyvenimuose. Juk Jėzaus laikais nuskriaustieji buvo Romos galios ir turtingųjų rankose. Jėzus nemoko mūsų būti aukomis, bet gilesne prasme Jėzaus mokymas – kaip nebūti aukomis. Krikščioniškasis gailestingumo radikalumas visais laikais atimdavo amą iš pasaulio galingųjų ir turtingųjų. Būkime šio pasaulio Dievo gailestingumo ambasadoriais ir semkimės jėgų ir drąsos iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-02-17

VI EILINIS SEKMADIENIS

Broliai ir seserys,

Palaiminimais šiandien kupini pranašo Jeremijo, Psalmės ir Evangelijos pagal Luką skaitiniai. Jie skelbia, kad palaiminti tie, kurie pasikliauja Dievu. Luko palaiminimai skiriasi nuo evangelisto Mato, nes skirti skirtingai žmonių auditorijai. Po pateiktų keturių gyvenimiškų situacijų, pripildytų palaiminimais, Lukas pateikia grėsmingus įspėjimus tiems, kurie nesidalina ir skriaudžia kitus: „vargas jums...“ Žodis „palaiminti“ nėra laimės apibūdinimas, kaip mes pratę galvoti. Mes negalime paprastu būdu „įsigyti“ palaiminimus, tai Dievo veltui duota dovana (malonė). Viešpats geriausiai žino ko mums reikia. „Palaiminti jūs vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė“. Tai tarsi „dangaus pyragas“, kaip sakytų Karl‘as Markx‘as: „Religija yra opiumas liaudžiai“. Palaiminimais Dievas nesiima spręsti mūsų materialinių problemų, tačiau jis laimina tuos, kurie vargsta, alksta, verkia ir pan. O kartu primena atsakomybę tiems, nuo kurių priklauso bendrasis pasaulio gėris. Labai nedidelė grupė žmonių ar tautų gali iš esmės pakeisti pasaulio ekonominį veidą (jeigu tik norėtų). Tačiau reikia glaudaus bendradarbiavimo su Dievu, kuris per Jėzų Kristų nuolat atkuria žmonijos paveikslą pagal savo panašumą.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-02-10

V EILINIS SEKMADIENIS

Brangieji,

Paskutiniai du sekmadieniai išryškino Dievo pašaukimą ir mūsų atsiliepimą į jį. Praėjusią savaitę mes girdėjome pranašo Jeremijo pašaukimą ir Jėzaus kalbą sinagogoje apie jo paties pašaukimą. Šiandien pranašas Izaijas atranda save Dievo akivaizdoje ir jaučiasi nevertas; jis yra apvalomas, nuskaistinamas ir pasiruošęs atsiliepti į Dievo kvietimą. Petro atsakas panašus – jis Jėzaus akivaizdoje jaučia jo ypatingą artumą ir galią, o kartu ir savo nevertumą. Bet, kaip ir Izaijas, nepaisant jausmų ir nevertumo, Viešpats kviečia kiekvieną žmogų atsiliepti ir sekti juo. Nėra taip svarbu ar jaučiamės (ne)verti tarnauti Dievui. Daug svarbiau, jog Dievas mus išsirenka ir randa būdų mus praturtinti savo malone, nors vėl ir vėl suprantame, kad esame, kaip pranašas Izaijas sakė, „suteptomis lūpomis“. Jėzus ne tik tikisi iš apaštalo Petro tikėjimo ženklų ir ramaus grįžimo namo, jo sekėjai turi keliauti į pasaulį ir žvejoti žmones. Pripildyti Dievo dvasios dovanų, mes taip pat savo žodžiais ir darbais esame kviečiami dalintis tikėjimu su kitais.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-02-03

IV EILINIS SEKMADIENIS

Broliai ir seserys,

Kai Pilypas pasidžiaugė, jog susitiko su Jėzumi iš Nazareto, Natanaelis atkirto: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ (Jn 1, 46). Išties, Jėzaus laikų Nazareto gyventojai neturėjo gero vardo Izraelio krašte. Pažinoję Marijos ir Juozapo šeimą, nazaretiečiai negalėjo priimti jų tarpe kilusio Mesijo. Juos piktino ir tai, kad Jėzus savo krašte nepadarė jokio stebuklo. Kodėl? Daug savimeilės? Pavydo? Nuodėmingumo? Išankstinis nusistatymas? Tuomet jie nepriėmė Dievo įsikūnijimo tiesos ir troško stebuklų. O kas mums trukdo priimti Jėzų šiandien? Godumas? Savimeilė? Pavydas dėl kito sėkmės? Nuodėmės? Dažnai pagalvojame, kad Viešpats yra mums pažįstamas ir savas. Bet ar priimame Jį nuolankia ir kupina širdimi šiandien?

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-01-27

III EILINIS SEKMADIENIS

Brangieji,

Evangelistas Lukas džiaugiasi, galėdamas į savo knygas (Evangeliją ir Apaštalų darbus) sudėti visą Senojo Testamento ir žodinės tradicijos kraitį, išsiskleidusį Jėzaus Kristaus mokyme: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Lukas nori labiau pabrėžti Dievo veikimą dabar, o ne aprašyti istorinius ar chronologinius įvykius. Evangelistas pasakoja apie įvykius, kuriais Jėzus pakeitė žmonių gyvenimus. Lukui Jėzaus asmuo nėra vien tik mokytojas, bet dieviškas savybes turintis ir žmonių dvasinius lūkesčius pildantis Dievo pasiųstasis (Mesijas). Užbaigę maldų už krikščionių vienybę savaitę melskime Dievą, kad Jo Žodis mus pažadintų gyvajam ir šiandien veikiančiam Jėzui.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-01-20

II EILINIS SEKMADIENIS

Brangieji,

Šiuo pirmuoju padarytu stebuklu, atrodo, kad Jėzus neskubėjo rodyti savo dieviškas galias: „Dar neatėjo mano valanda“. Tai Marija išprovokavo Jėzų kažko imtis. Kanos vestuvių įvykis kviečia mus matyti ne patį stebuklą, bet Dievo veikimą per Kristų, kuris ne tik turi dievišką galią, bet pradeda savo viešąją veiklą.
Šiame Jėzaus darbe (stebukle) slypi daug simbolių. Vanduo – tai Senasis Įstatymas, o vynas – tai Naujo Įstatymo malonė. O kur dar didžiulis vandens kiekis (apie 400 litrų), kurį Jėzus pavertė vynu. Neišleiskime iš akių Marijos ir tarnų vaidmens. Būtent Viešpaties motina paskatina Jėzų atlikti šį veiksmą. Marija tapo tarpininke tarp Jėzaus ir vestuvių svečių. Kaip Viešpats atsiliepė į Marijos tarpininkavimą, taip jis šiandien išklauso mūsų maldas per Marijos užtarimą. Atkeipkime dėmesį ir į vestuvių tarnus, kurie vieninteliai matė kas čia ką tik nutiko (visi kiti džiaugėsi vestuvių švente, skaniu ir nesibaigiančiu vynu). Tai žinia ir mums – konkrečiose situacijose turime ne tik atpažinti Kristaus veikimą, bet ir būti jos dalyviais. Kanos vestuvės mums pateikia bent tris dalykus. 1. Kristus apreiškia savo dieviškumą ir pradeda viešosios veiklos misiją. 2. Marijos įtaka Jėzui ir jos tarpininkavimas tuomet ir dabar. 3. Tarnai, viską matę, tampa ne tik šio įvykio liudininkais, bet ir dalyviais.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-01-13

KRISTAUS KRIKŠTAS

Broliai ir seserys,

„Visa šio vyksmo (t.y. krikšto) reikšmė išaiškėja tik turint prieš akis kryžių ir prisikėlimą. Žengdami į vandenį, krikštijamieji išpažįsta savo nuodėmę ir mėgina nusimesti šią savo kaltumo naštą. Kaip elgėsi Jėzus? Lukas, visoje savo evangelijoje budriai stebintis besimeldžiantį Jėzų, vis vaizduojantis Jį kaip besimeldžiantį, besikalbantį su Tėvu, praneša, kad Jėzus krikštą priėmė melsdamasis. Krikščionijai, turinčiai prieš akis kryžių ir prisikėlimą, tapo aišku, kas įvyko: Jėzus užsivertė ant savo pečių visos žmonijos kalčių naštą; Jis nunešė ją žemyn į Jordaną... Visa Jėzaus krikšto reikšmė, Jo „visas teisumas“ atsiskleidžia tik kryžiuje: krikštas – mirties už žmonijos nuodėmes prisiėmimas, o balsas per krikštą: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“ – išankstinė nuoroda į prisikėlimą“ (Benediktas XVI „Jėzus iš Nazareto“ I dalis).

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2019-01-06

Viešpaties Apsireiškimas (Trys Karaliai)

Brangieji,

Rytų išminčiai, skaitydami dangaus ženklus, leidžiasi į kelionę pas „gimusį karalių“, kurio namai ir adresas yra mažas Betliejus, pranašystėmis skurdus ir neperspektyvus miestelis išganymo istorijoje. Tik savyje uždegę ne tik proto, bet ir tikėjimo smalsumą, išminčiai atranda Dievo pėdsakus, nes tvirtai žinojo, jog Dievas apsireiškia per kūriniją. Toje kelionėje (į abi puses) pirmųjų piligrimų laukė išbandymai. Čia taip pat reikia dieviškos išminties, kad išvengtum blogio ar būtum pakankamai tvirtas su juo susigrumti. Erodas – vienas iš tų, bijančių prarasti savo valdžią ir piktnaudžiaujantis galia. Ir čia, kur ateina Dievas, jam mėginama užkirsti kelią. Tačiau Dievui nėra negalimų dalykų. Šiandienos krikščionis turi dvasingai skaityti laiko ženklus ir pasimokyti nuolankumo, vedančio į susitikimą su gimusiu Jėzumi. Kas tie laiko ženklai? Tegul šįkart esti Dievo žodžiai, sklindantys iš Šventojo Rašto knygų. Ženklai - tai tarsi Jėzaus laikų žvaigždės, nurodančios kelią pas Dievą. Atverkime savo širdis laiko ženklams – Šventojo Rašto žodžiams, nurodantiems kryptį pas meilės Karalių.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis