Klebono žodis 2018-12-09

II ADVENTO SEKMADIENIS

Brangieji,

Šiandienė Evangelija pagal Luką imasi pasakoti, rodos, mums nereikšmingus dalykus: datas, įvykius, vardus. Tačiau taip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Lukas yra atidus pasakotojas ir, taip rašydamas, jis siunčia labai aiškią žinią – Dievas veikia konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku. Evangelija kviečia mus pažvelgti į mūsų gyvenimo realijas ir pastebėti maloningą Dievo veikimą kasdienėje aplinkoje. Tačiau Dievas mūsų gyvenimus veda visiškai naujais ir netikėtais būdais. Evangelija pasakoja, kad konkrečiu istoriniu momentu, kuomet civilinė ir religinė galia viešpatavo pasaulyje, Dievas įžengia į pasaulį, kad pristatytų naują gyvenimo būdą. Kaip tuomet Dievas dykumoje prabilo Jonui, taip šiandien Viešpats kviečia ir mus išgirsti Jo Žodį ir (per)keisti savo širdis, atsigręžiant į visa mylintį, įsikūnijimui pasiruošusį, Dievą.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-12-02

I ADVENTO SEKMADIENIS

Brangieji,

Adventas dažnai vadinamas laukimo metu. Tačiau ko nors laukdami mes dažnai išgyvename įvairias baimes, kurioms įveikti bet kokios (kartais tuštuma dvelkiančios) imamės veiklos. Adventas mums suteikia progą leistis į dvasinį laukimą, kuriam į pagalbą ateina Dievo Žodžio skaitymas ir/ar klausymas, liturginis šventimas (išpažintis, šv. Mišios) bei kitos religinės praktikos. Per visą adventą Dievo Žodis apmąstys skirtingas krikščionio elgsenas ir tinkamai kreips mūsų maldas, vys į šalį baimes ir augins viltį. Jau pranašas Jeremijas braižys idealaus karaliaus paveikslą, kuris atves savo tautą prie pažadų šaltinio Dievo. Tereikia pasitikėti Viešpačiu. Evangelistas Lukas dažnai pabrėžia nuolatinės maldos ir budėjimo svarbą: „Todėl visą laiką budėkite ir melskitės“ ir, „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių“ (Lk 21, 34. 36). Adventas mus kviečia ne tik laukti Kristaus gimimo šventės, bet ir Jo antrojo atėjimo. Adventas yra kupinas naujos pradžios pažadu. Turime progą augti, dvasiškai laukti vilties išsipildymo meto, nuolat melstis už save, už pasaulį, už Bažnyčią, kaip skelbia pirmųjų amžių krikščionių malda „Marana tha, Ateik, Viešpatie, Jėzau, ateik!“

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-11-25

MŪSŲ VIEŠPATS JĖZUS KRISTUS, VISATOS VALDOVAS (Kristus Karalius)

Brangieji,

Kristaus Karaliaus iškilme užbaigdami liturginių metų kalendorių, mes, katedros parapijiečiai, turime dvigubą šventę, nes švenčiame titulinius Kristaus Karaliaus atlaidus. Vysk. Kazimieras Paltarokas nedvejodamas pasirūpino, kad naujai statoma katedra turėtų šį titulą, kurį 1925 m. visuotinėje Bažnyčioje įsteigė popiežius Pijus XI. Nors šventė nesena, tačiau jos šaknys glūdi visoje krikščionybės istorijoje, pradedant pranašų veikla, baigiant Evangelijose išaugusia terminija: „Jėzus yra Viešpats“, „Izraelio karalius“ ir pan. Jėzaus galia veikia ne įstatymu, bet meilės dvasia. „Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 25–26). Tada Sūnus atiduos Karalystę Tėvui ir pagaliau Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Jam „duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Viešpats mus visus pakvietė į Dievo karalystę, kuri, kaip garstyčios grūdelis, ima augti šiame pasaulyje ir išsipildo amžinajame. Dievo karalystė yra dovana, nuolat Dievo siūloma kiekvienam žmogui, kad tas, kuris tiki, „nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).

Sveikindamas visus su Kristaus Karaliaus švente, noriu padėkoti visiems parapijos dvasininkams ir parapijiečiams, kurie savo darbu, tarnyste, savanoryste, malda ir aukomis nuolat prisidedate prie išorinio ir dvasinio katedros parapijos veido kūrimo. Telaimina visus Kristus Karalius!

 Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-11-18

XXXIII EILINIS SEKMADIENIS

„Šis vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo“ (Ps 34, 7)

Vargšai pirmi geba pažinti ir paliudyti Dievo artumą savo gyvenime. Dievas lieka ištikimas savo pažadams ir net nakties tamsoje neleidžia stokoti savo meilės bei paguodos šilumos. Vis dėlto tam, kad jie įveiktų engiantį skurdo būvį, būtina leisti jiems patirti jais besirūpinančių brolių bei seserų artumą ir, atveriant savo širdžių bei gyvenimų duris, pasijusti draugais bei šeima. Tiktai taip galime atrasti „jų egzistencijos išganomąją galią“ bei „pastatyti juos į Bažnyčios kelio vidurį“ (Evangelii gaudium, 198).

Šią Pasaulinę dieną esame kviečiami sukonkretinti psalmės žodžius: „Vargšai valgys, kiek norės, ir bus sotūs“ (Ps 22, 27). Žinome, kad Jeruzalės šventykloje po aukojimo apeigų vykdavo pokylis. Daugelyje vyskupijų tokia patirtis praėjusiais metais praturtino pirmos Pasaulinės vargšų dienos šventimą. Daugelis patyrė namų šilumą, šventiško valgymo džiaugsmą ir solidarumą tų, kurie panoro paprastai ir broliškai pasidalyti valgiu. Norėčiau, kad ir šiais metais bei ateityje ši diena būtų švenčiama ženklinama džiaugsmo dėl atgauto gebėjimo būti drauge. Melstis drauge bendruomenėje ir dalytis valgiu Viešpaties dieną yra patirtis, grąžinanti mus į pirmųjų krikščionių bendruomenę, kurią evangelistas Lukas aprašo išryškindamas visą jos savitumą bei paprastumą: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. <...> Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“ (Apd 2, 42.44–45).

Žinia 2-osios Pasaulinės vargstančiųjų dienos proga Šis vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo >>

2018-11-11

XXXII EILINIS SEKMADIENIS

Brangieji,

Evangelijoje pagal Morkų tai paskutinis Jėzaus pasirodymas ir mokymas Jeruzalėje prieš savo kančią ir mirtį. Šįkart Viešpats kritikuoja Rašto aiškintojus už jų veidmainystę ir nesąžiningumą, ypač tarp labiausiai pažeidžiamų asmenų (šiuo atveju, našlių). Jėzus neapsiriboja pranašų balsu, kurie nepailsdami gynė atstumtuosius, bet Viešpats kritikuoja Rašto aiškintojus, kad tai jie daro Šventyklos vardu ir savo naudai. Našlė ne tik į aukų dėžutę „įmetė daugiausia iš visų“, bet pažodžiui verčiant iš graikų kalbos – „atidavė visą savo gyvenimą“. Labai gražiai ši istorija susišaukia su Jėzaus žodžiais mokiniams (ir mums), kurie, kaip našlė, turi viską palikti ir sekti paskui jį. Krikštas mums suteikė tikėjimo akis. Ar Jėzaus akimis mes matome aplink save vargšus ir atstumtuosius? Ar imamės visų įmanomų priemonių, kad mūsų visuomenėje būtų kuo mažiau skurdo, neteisybės ir kitų socialinių problemų?

 Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-11-04

XXXI EILINIS SEKMADIENIS

Brangieji,

Šiandienėje Evangelijoje Rašto žinovo klausimas ir Jėzaus atsakymas akimirksniu tarp žydų ir krikščionių tradicijų išskleidė bendrą sutarimą, jog Dievo meilė viršija visas religijų taisykles ir reikalavimus. Dievo meilė reikalauja atiduoti visą save, o meilė artimui viršija tautų ir religijų skirtumus. Dievas ateina per kiekvieną žmogų. 

Žydų rabinai Toroje skaičiuoja 613 įsakymų, iš kurių 248 turi teigiamą ir 365 – neigiamą formą. Religijos mokytojai ginčijosi kurie įsakymai yra „sunkūs“, o kurie „lengvi“. Kitaip formuluojant klausimas skambėtų taip: Kuris įsakymas yra „pirmas“ (pirmesnis) arba svarbiausias? Sudėdamas du įsakymus į vieną ir juos supaprastindamas Viešpats pabrėžia abiejų įsakymų svarbą ir reikšmę. Kodėl Rašto aiškintojas, pasak Jėzaus, „netoli Dangaus karalystės“ Ko jam (ir mums) trūksta? Jis turi priimti Dievo karalystę kaip Dievo vaikas ir gyventi Dievo ir artimo meile bei priimti Dievo dovaną Šventąją Dvasią.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-10-28

XXX EILINIS SEKMADIENIS

Neregys iš Evangelijos ne tik praregėjo, bet ir „nusekė paskui Jėzų keliu“. Tai yra esminis Jėzaus mokymo pavyzdys – sutikti Mokytoją ir sekti paskui jį. Pradžioje aklasis garsiai kreipiasi į Jėzų kaip į Dovydo Sūnų, vėliau, laimėjęs Jėzaus širdį, Bartimiejus ištaria Mokyto vardą: „Rabuni, kad praregėčiau“. Tokį pat žodį (rabuni) ištars ir Marija Magdalena kai sutiks Getsemanės sode prisikėlusį Viešpatį. Kaip keičiasi žmogaus santykis kai Dievas ir žmogus artėja vienas link kito. 

Bartimiejaus istorija yra mums visiems tikėjimo augimo pavyzdys. Tegul mums Kristus esti daugiau nei praeities, senųjų tekstų ar religinių tradicijų figūra. Tegul Jėzus kiekvienam tampa „Mano Mokytoju“, nušviečiančiu tikėjimo akis ir kviečiančiu eiti jo, o ne „savo keliu“.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-10-21

XXIX EILINIS SEKMADIENIS

Apaštalai Jokūbas ir Jonas nori sėdėti Jėzaus šlovėje... Dabar tikrai žinome, kad jie džiaugiasi dangiškąja garbe. Bet tuomet jie nei suprato, nei patyrė apie kokią Dievo garbę Jėzus kalbėjo ir savo darbais liudijo.  Viešpats save parodo kaip kenčiantį tarną iš pranašo Izaijo ir Žmogaus Sūnų iš Danieliaus knygos: „Žmogaus sūnus atėjo, ne kad jam tarnauti, bet pats tarnauti ir daugelį išpirkti iš nuodėmių“. Žemiškoji garbė visiškai neatitinka Jėzaus paveikslo, kurį egoistiškai tepliojo minėtieji apaštalai. Jėzaus šlovė išsiskleis per kančią, kryžių ir prisikėlimą, o karalystės erdvės peržengs pasaulio ribas. Ironiška, bet du piktadariai turės progos pabūti nukryžiuotam Jėzui„iš dešinės ir iš kairės“.  Troškimas būti su Jėzumi yra kiekvieno krikščionio siekis, tačiau buvimo su Juo sąlygas nubraižė pati Jėzaus misija. Be kryžiaus meilės mes liksime kaip tiedu evangeliniai svajokliai, trokštantys būti šalia Jėzaus ir ne daugiau. Šiandien minėdami Misijų sekmadienį atsigręžkime į tuos, kurie skelbia Evangeliją dažnai labai sudėtingomis sąlygomis. Pasimelskime už juos, paremkime ir mokykimės būti Jėzaus mokiniai per kryžių ir meilę. 

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-10-14

XXVIII EILINIS SEKMADIENIS

Brangieji,

Klausdamas Jėzaus apie amžinąjį gyvenimą turtuolis iš Evangelijos, greičiausiai, gailėjosi tai padaręs (dvasios alkis ar tik nuoširdus smalsumas?). Juk jis buvo turtingas ir Įstatymo besilaikantis žmogus. Jėzus nesako, kad turtuoliai ar turtas savaime yra blogis. Tačiau to nepakanka, kad laimėtum amžinąjį gyvenimą. Pasirodo, nepakanka gyventi remiantis sąžine ar Dievo įsakymais. Amžinojo gyvenimo negarantuoja uolus tikėjimas Dievu ir lankymasis maldos namuose. Kalba eina apie sekimą Jėzumi. O tai reikalauja visiško atsidavimo, sudedant savo gyvenimą ir saugumą ne į materialines gėrybes, bet į Jėzų ir jo kelią į gyvenimą. Į kieno rankas aš sudedu savo gyvenimą? Kuo aš pasitikiu? Kiek savo gyvenime aš investuoju į sekimą Jėzumi? Ką pasakytų Jėzus apie mano tikėjimą? Net būdamas neturtingas ar dalinuosi materialinėmis gėrybėmis su tais, kurie mažiau turi?

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-10-07

XXVII EILINIS SEKMADIENIS

Brangieji,

Šio sekmadienio Dievo Žodis visą dėmesį sutelkia į šeimą. Būtų gerai, kad Evangelijos fariziejai pirmiau atsiverstų pirmąją Toros knygą, kur kalbama kaip Dievas sukūrė vyrą ir moterį: "todėl vyras paliks tėvą motiną ir šliesis prie savo žmonos; juodu taps vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Bet fariziejai eilinį kartą bando Jėzų, per šimtmečius sukaupę ir iškreipę Dievo prigimtinį planą apie šeimą, klausdami apie teisinėje praktikoje nusistovėjusius skyrybų papročius. Šiandien ir mes judiname šeimos pamatus, keliame naujus, laikmečio diktuojamus klausimus ir, kaip fariziejai, nenorime prisiminti Pradžios knygos, kur kalbama apie vyro ir moters sąjungą, kurią Kristus pakėlė į sakramento garbę.

Šeima - tai altorius, žmogaus ir Dievo susitikimo vieta, kur gimsta nauja gyvybė, kur į kiekvieno vaiko širdį įskiepijamas Viešpaties troškimas kurti "meilės civilizaciją". Vienas iš pagrindinių kelių, palaikančių šeimą - tai malda: kasdienė ir bendruomeninė. Sugrąžinkime maldą į namus. Taip pat būtinos ir kitos sakramentinės priemonės (Atgaila, Eucharistija, Dievo Žodis ir t.t.) bei garantijos (materialinės, juridinės, politinės ir t.t.), užtikrinančios šeimos darną ir laimę. Melskimės už visas mūsų parapijos šeimas, kad jose klestėtų meilė ir vienybė.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis


2018-09-30

XXVI EILINIS SEKMADIENIS

Popiežiaus Pranciškaus kreipimasis į Baltijos šalių gyventojus

Brangūs bičiuliai,

savo kelionės į Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją – išvakarėse, siunčiu nuoširdų sveikinimą jums visiems, kurie gyvenate tose šalyse. Nors atvykstu kaip Katalikų Bažnyčios ganytojas, norėčiau visus apkabinti ir su visais pasidalinti taikos, geros valios ir pasitikėjimo ateitimi žinia. Mano vizitas sutampa su jūsų Valstybių nepriklausomybės šimtmečiu ir, žinoma, juo bus pagerbti visi, kurių praeityje sudėtos aukos atnešė šių dienų laisvę. Laisvė, kaip žinome, yra turtas, kurį reikia nuolat saugoti ir perduoti naujoms kartoms kaip brangų paveldą. Tamsos, smurto ir persekiojimų laikais laisvės liepsna negęsta, bet įkvepia viltį sulaukti ateities, kurioje bus gerbiamas kiekvienam žmogui Dievo duotas orumas ir visi jausimės pašaukti bendradarbiaudami kurti teisingą ir brolišką visuomenę. Šiandien labai reikia tokio solidaraus tarnavimo visų labui. Linkiu, kad mano vizitas padrąsintų visus tuos geros valios žmones, kurie, iš praeities paveldėtų kilniausių dvasinių ir kultūrinių vertybių įkvėpti, taikiai darbuojasi siekdami palengvinti vargstančių brolių ir seserų kančią, ugdo visos visuomenės vienybę ir darną. Žinau, kad daugelis jūsų intensyviai dirba rengdami šį mano vizitą. Nuoširdžiai jiems dėkoju. Už jus visus meldžiuosi, siunčiu jums savo palaiminimą ir prašau – neužmirškite melstis už mane. Telaimina jus Dievas.

 

XXI EILINIS SEKMADIENIS

"Jėzaus žodžiai visada sukelia krizę, ypač pasaulio dvasios, supasaulėjimo akivaizdoje. Tačiau Jis pasiūlo ir raktą, padedantį įveikti sunkumus. Šį raktą sudaro trys elementai. Pirma – tai dieviškoji Jėzaus kilmė: Jėzus nužengė iš dangaus ir sugrįš „kur jis buvo pirmiau“. Antra – Jėzaus žodžius įmanoma suprasti tik padedant Šventajai Dvasiai, kuri „teikia gyvybę“. Tik Šventosios Dvasios dėka įmanoma pažinti Jėzų. Trečia – pagrindinė Jo žodžių nesupratimo priežastis yra tikėjimo stoka: „Kai kurie iš jūsų netiki.“ Ir iš tiesų, „nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė“. Nors ir matydamas, kad kai kurie mokiniai Jį palieka, Jėzus nenuolaidžiauja ir nesušvelnina savo žodžių, bet, priešingai, klausdamas Dvylikos „gal ir jūs norite pasitraukti?“ skatina aiškiai apsispręsti būti su Juo arba trauktis.

Po šių žodžių girdime visų apaštalų vardu Petro ištartą išpažinimą: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“ Jis nesako: „Kur mes eisime“, bet sako: „Pas ką mes eisime“. Čia kalbama ne apie pradėto darbo atsisakymą, bet apie ištikimybę Asmeniui. Ištikimybė Dievui – tai ištikimybė Asmeniui, su kuriuo einame vienu keliu. Tas asmuo yra Jėzus. Viskas, ką mums duoda pasaulis, nepasotina begalybės troškimo. Mums reikia Jėzaus, reikia būti su Juo, maitintis prie Jo stalo, maitintis amžinojo gyvenimo žodžiais. Tikėti Jėzų – tai statyti Jį į savo gyvenimo centrą, kad jis būtų mūsų gyvenimo prasmė. Kristus yra ne priedas, bet „gyvybės duona“, pagrindinis maistas. Susisieti su Juo tikėjimo ir meilės ryšiais nereiškia būti pavergtiems, tai reiškia būti iš tiesų laisviems".

(Ištrauka iš 2015 m. popiežiaus Pranciškaus Evangelijos komentaro)


2018-08-19

XX EILINIS SEKMADIENIS

Popiežius Pranciškus 2015 m. šv. Petro aikštėje taip komentuoja šio sekmadienio Evangeliją. „Ką reiškia „valgyti Jėzaus kūną ir gerti jo kraują“. Ar tai tik įvaizdis, kalbėjimo būdas, ar nuoroda į kažką tikra? Kad atsakytume į šį klausimą, turime įsižiūrėti, kas vyksta Jėzaus širdyje, kai jis laužo duoną išalkusiai miniai. Žinodamas, kad turės mirti už mus, Jėzus tapatinasi su šia laužoma ir dalijama duona, kuri jam tampa jo laukiančios Aukos simboliu /.../ Kulminacija įvyksta Paskutinės Vakarienės metu, kai duona ir vynas iš tiesų tampa Jo Kūnu ir Krauju /.../ Jėzus sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.“ „Pasilikti“ reiškia Jėzaus buvimą mumyse ir mūsų buvimą jame. Komunija yra supanašėjimas: Jį valgydami, tampame kaip Jis. Tačiau tam reikia mūsų „taip“, mūsų ištikimo tikėjimo /.../ Valgyti šią „Gyvybės duoną“ reiškia supanašėti su Kristaus širdimi, jo pasirinkimais, mintimis, elgesiu".

(Ištrauka iš 2015 m. popiežiaus Pranciškaus Evangelijos komentaro)

2018-08-12

XIX EILINIS SEKMADIENIS

Brangieji,

Pirmame skaitinyje pranašas Elijas slepiasi dykumoje, kad išvengtų pagonių dievus garbininančios ir kitus verčiančios tikėti karalienės Jezabelės persekiojimo. Tačiau atsidūręs dykumoje Elijas ne tik alksta ir trokšta duonos ir vandens, bet ir dvasinės stiprybės, purtosi jam skirtos pranašo tarnystės. Evangelijoje Jėzus siūlo tokios duonos, kuri yra amžinojo gyvenimo garantas. Tačiau žydai negali priimti Jėzaus žodžių, jog jis yra „kūnas už pasaulio gyvybę“. Čia reikia tikėjimo, kuris, jeigu palygintume savo gyvenimą su dykuma, maitina krikščionio dvasinį alkį. Eucharistinio maisto ilgesys turi kilti ne tik iš pareigos švęsti sekmadienį, bet ir iš pasaulio dykumos ir nuodėmės sankirtos, kuri mumyse gimdo dvasinį apetitą Kristaus Kūnui ir Kraujui.

 Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-08-05

XVIII EILINIS SEKMADIENIS

Brangieji,

Viešpats kalba apie save kaip gyvenimo duoną, žmonių sąmonėje atsargiai trindamas istorinį pasisotinimą Mozės laikais, kai izraeliečių protėviai išsikovojo malonę valgyti maną. Visi jie mirė ir dauguma nepatyrė džiaugsmo po keturiasdešimties metų klaidžiojimo svetimose žemėse sugrįžti į tėvynę. Jie nepasisotino dangaus angelų duodama duona, nes ji buvo kūnui, o ne sielai. Evangelistas Jonas apmąsto ir surašo Jėzaus kalbas apie duoną, „nužengusią iš dangaus“ ir kviečia mus kasdieniame gyvenime subraižyti ribas tarp dvasinės ir kasdienės duonos (abejų reikia). Mūsų tikslas (ir Dievo) – niekuomet nebealkti ir nebetrokšti, būdas tam pasiekti – tikėti, kad Jėzus yra gyvybės ir gyvenimo duona, jos ilgėtis ir ja maitintis.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-07-29

XVII EILINIS SEKMADIENIS

Šį duonos padauginimą užrašo visi keturi evangelistai, tuo pabrėždami ne tik istorinį, bet ir teologinį šio stebuklo (pas Joną, - ženklo) momentą. Evangelistas Jonas šiuo Jėzaus veiksmu kviečia mokinius ir mus visus neapsistoti ties pačiu įvykiu (nors taip norėtųsi daugiau ryškių Dievo įvykių, ar ne?), bet žvelgti į antgamtinę šio ženklo prasmę. Pirmiausia turime žavėtis Dievo dosnumu, kuris Biblijoje auga geometrine progresija. Jau pirmajame skaitinyje Dievo dosnumas nuramina Elišos tarną, pergyvenusį kaip su dvidešimčia duonos kepaliukų reiks pamaitinti šimtą žmonių. O Naujojo Testamento dosnumas Jėzaus asmenyje liejasi per kraštus – penki kepaliukai ir kelios žuvys pasotina tūkstančius žmonių. Vadinasi, mūsų žmogiškieji ištekliai, kad ir kokie maži, Dievui panorėjus ir reikalui esant, gali virsti dievišku ženklu. Juk tokio dosnumo Dievas apstus visame Šventame Rašte ir Bažnyčios gyvenime. Kviečiu šį duonos padauginimą perkelti į artėjantį popiežiaus Pranciškaus vizitą. Jis atvyks tuščiomis rankomis, bet Dievas, tikiu, per pontifiko tikėjimą ir mokymą, pamaitins ne vieną tūkstantį žmonių. Išgirskime ir atsiliepkime į Bažnyčios kvietimą atpažinti Dievo dovanojamus ženklus mūsų tautai.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-07-22

XVI EILINIS SEKMADIENIS

„Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“, sako Kristus apaštalams, kurie, kupini misijos sėkme, dalinasi džiaugsmu. Šis evangelinis kvietimas įkvėps tūkstančius brolių ir seserų pasukti vienuoliško (atsiskyrėliško) gyvenimo keliu. Garsus vienuolis Thomas Mertonas rašė: „Vienuolynas yra mokykla, kurioje iš Dievo išmokstame būti laimingi“. Melskime, kad nepritrūktume pašvęstojo gyvenimo narių, kurie malda ir darbu keistų pasaulį. Prašykime Dievą, kad kiekvieno širdis taptų mažuoju vienuolynu, vedančiu į Dievo vaikų laisvę.

Bažnyčia Jėzaus žodžiais kviečia pailsėti ir atsidėti maldai ne tik vienuolius, bet ir visus krikščionis. Skubančiame ir kupiname įtampos pasaulyje krikščionys turi stabtelėti maldai ir poilsiui, kad įgavę fizinių ir dvasinių jėgų, galėtų toliau sėkmingai darbuotis Dievo ir žmonių gerovei. Katalikų Bažnyčios katekizmas mums primena: „Kaip Dievas „ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs“ (Pr 2, 2), taip ir žmogaus gyvenimo ritmą nustato darbas ir poilsis. Viešpaties dienos įsteigimas padeda visiems pailsėti ir turėti pakankamai laisvalaikio savo šeimos, kultūriniam, visuomeniniam ir religiniam gyvenimui“.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-07-15

XV EILINIS SEKMADIENIS

Brangieji,

Šiandien galėtų būti gera proga Klebono žodyje kažką brūkštelti sau, nes Jėzus moko apaštalus ką ir kaip daryti, norint būti Jėzaus mokiniu. Iš esmės, Viešpats savo mokinius kviečia skelbti Evangeliją raginant atsiversti. Per visą savo viešąją veiklą Jėzus apaštalų sąmonėje dėliojo Evangelijos skelbimo būdus ir rodė pavyzdį. Šį bei tą apaštalai pramoko ir evangelinė sėkmė juos lydėjo tik tuomet, kai suprato kaip laikosi Jėzaus mokymas – per Kryžių (visų apaštalų, išskyrus Joną, gyvenimas buvo paženklintas liudijimu – kankinyste už tikėjimą Kristumi). Apaštalas Paulius Kryžiaus pamoką taip pat buvo gerai išmokęs: „Kristus mane siuntė Evangelijos skelbti, tiktai ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios“ (1 Kor 1, 17).  Šiandien Bažnyčioje esti daugybė metodų ir priemonių, padedančių skelbti Gerąją Jėzaus Naujieną. Visos jos tinkamos, jeigu į savo tarnystę sudėsime ne sėkmingus lūkesčius, o savo pavyzdžiu ir sunkiu darbu imsimės vykdyti mums pavestas užduotis: „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą“ (1 Kor 1, 27– 29).

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-07-08

XIV EILINIS SEKMADIENIS

Broliai ir seserys,

„Patyrinėk ir pamatysi, kad joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos” (Jn 7, 52). Galbūt tokiais žodžiais, kuriuos fariziejai pasako Nikodemui, galima pateisinti Nazareto žmonių reakciją į Jėzų, sugrįžusį į savo tėviškę. Ar tai Dievo siųstasis pranašas? Ar izraelitai pasiruošę priimti ne tik savo kraštietį, bet per jį veikiantį Dievą? Istorinis asmens vertinimas dažnai trukdo atpažinti Dievo veikimą to žmogaus gyvenime. Viešpats ne kartą yra atstumtas savųjų. Evangelistas atkreipia dėmesį, kad čia Jėzus nepadarė jokio stebuklo. O Mokytojo žodis saviškiams pasirodė neįtaigus. Dievas daro stebuklus savo žodžiu, jeigu tik atveriama tikėjimo širdis. Be tikėjimo Dievo žodis nebus veiksmingas. Esame krikščionys, vadinasi, priklausome Jėzui, o jis mums. Ar tikrai Jėzus ir šiandien yra mūsiškis? Ar Viešpats neateina į mano namus ir neprabyla savo gydančiu ir gelbstinčiu žodžiu? O gal tingiai laukiu aiškaus antgamtinio stebuklo ar kito pranašo, kad galėčiau įtikėti?

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis 

XIII EILINIS SEKMADIENIS

Broliai ir seserys,

Evangelistas Morkus apmąsto du Jėzaus padarytus stebuklus, taip atliepdamas į pirmojo skaitinio iš Išminties knygos pamatinį klausimą kodėl yra mirtis. Dvylika metų serganti moteris savo nepamatuojamu tikėjimu per minią tyliai prisiartina prie Jėzaus ir patiria Dievo gydančią galią. O dvylikametės mergaitės tėvas Jajiras, sinagogos vyresnysis, prašo Jėzaus uždėti rankas ant vaiko, kad pagytų. Abiejose istorijose atsiskleidžia moters ir vaiko tėvų gilus tikėjimas, nubraukiantis religinius skirtumus ir autoritetų pasiskirstymą. Šiais stebuklais Jėzus dar kartą atskleidžia Dievo troškimą bendradarbiaujant nugalėti mirtį ir kurti (švęsti) gyvenimą. Ir šiandien, kai aplink tiek daug beprasmiškų mirčių ir nevertinančių gyvenimo dovanos, Jėzus savo gydančiu žodžiu prabyla: Nenusigąsk, vien tikėk“. Tik su Dievu pirmiausia galime nugalėti nuodėmes ir įvairias dvasinę mirtį nešančias formas, o vėliau – Dievui padedant ir kartu dirbant mažinti pasaulio kančias, nugalėti ligas ir kurti Gyvenimo Evangeliją.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis 

2018-06-24

ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO GIMIMAS

"Regime didžią asmenybę, išsiskiriančią tvirtybe kančioje, nenusileidžiančią galingiesiems. Klausiame: iš kur randasi toks gyvenimas, tokia galinga, nuoširdi, nuosekli vidujybė, taip tobulai atsidavusi Dievui ir užduočiai parengti kelią Jėzui? Atsakymas paprastas: iš ryšio su Dievu, iš maldos, jo visos egzistencijos leitmotyvo. Jonas yra Dievo dovana, ilgai melsta jo tėvų – Zacharijo ir Elzbietos (plg. Lk 1, 13), didžiulė, žmogaus viltis pranokstanti dovana, nes abu jau buvo senyvo amžiaus, o Elzbieta nevaisinga (plg. Lk 1, 7). Tačiau Dievui nėra negalimų dalykų (plg. Lk 1, 37). Apie šį gimimą pranešama maldos vietoje, Jeruzalės šventykloje, kai Zacharijui tenka didelė privilegija įžengti į šventyklos Visų Švenčiausiąją ir paaukoti Viešpačiui smilkalus (plg. Lk 1, 8–20). Malda lydi ir Krikštytojo gimimą: Zacharijo į Viešpatį keliama ir kas rytą Rytmetinėje mūsų recituojama džiaugsmo, šlovinimo ir padėkos malda (Benedictus) aukštinamas Dievo veikimas istorijoje ir pranašiškai nurodoma Zacharijo sūnaus Jono misija: eiti pirma Viešpaties jam kelio nutiesti (plg. Lk 1, 67–79)... Šv. Beda, VIII a. vienuolis, viename iš savo pamokslų sako: šventasis Jonas savo gyvybę atidavė dėl Kristaus, nors ir nebuvo verčiamas jo išsižadėti. Jam buvo liepta tik nutylėti tiesą (plg. Homilija 23: CCL 122, 354). Bet jis tiesos nenutylėjo ir todėl mirė dėl Kristaus, kuris yra Tiesa. Būtent iš meilės tiesai jis nesileido į kompromisus ir be baimės skyrė griežtus žodžius išsukusiems iš Dievo kelio".

Iš Benedikto XVI bendrųjų audiencijų katechezės, 2012 m. rugpjūčio 29 d.

2018-06-17

XI EILINIS SEKMADIENIS

Brangieji,

Evangeliniais palyginimais Jėzus pabrėžia Dievo karalystės skelbimą ir Gerosios Naujienos sėkmę. Pirmuoju palyginimu Viešpats akcentuoja ne sėjėjo triūsą (čia sėjėjas praktiškai nieko neveikia) ar dirvos derlingumą, bet sėklos kokybę. Juk tai tas pats „kviečio grūdas, kritęs į žemę ir apmiręs“, tai Jėzus Kristus (plg. Jn 12, 24). Apaštalas Paulius savo mokymu vėliau paantrins: „Nieko nereiškia sodintojas ar laistytojas, bet tik augintojas – Dievas“ (1 Kor 3, 7). Ar moku sekmadieniais ilsėtis, klausytis Dievo žodžio ir garbinti Dievą?

Antrame palyginime Jėzus kviečia garstyčios medyje ieškoti ne vaisių ar kad jo šakose lizdus sukasi padangių sparnuočiai, bet šaknyse. Iš mažo grūdelio – Jėzaus Kristaus išauga didis medis. O kad toks užaugtų, reikia šaknų. Juk krikščionybė taip ir kūrėsi – mažai kam pažįstame Jėzaus asmenyje, įveikusiam mirtį ir prisikėlimą, išauga Jėzų tikinti žmonių Bažnyčia. Čia labai svarbu krikščionims nepamiršti ir nepamesti savo šaknų ir, pirmiausia, priklausyti Jėzui ir Jo Bažnyčiai. Ar maitinu savo dvasią sultingomis sakramentines malones teikiančiomis šaknimis?

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis 

2018-06-10

X EILINIS SEKMADIENIS

Brangieji,

Evangelija mus kviečia tapti aktyviais Jėzaus šeimos nariais: „Kas yra mano motina ir broliai? /.../ Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“. Dievo valia yra tai, jog mylime kitą kaip Jėzus mus mylėjo. Dvasios paakinti ir būdami vienybėje su Jėzumi mes galime tapti Dievo dovana kitiems žmonėms. Jeigu leidžiame Dievui mus mylėti, Jis mus padaro įrankiais (pa)laiminti šalia esančius. Tuomet mus ir tuos, kuriais rūpinamės ir patarnaujame, pripildo vidinis džiaugsmas ir laimė. Tokioje tarnystės dvasioje atpažįstame, kad ir mes patys esame mylime ir gyvename viltimi. Jėzus kuria naują šeimą, kuri viršija kraujo ir giminystės ryšius ir susieja mus dvasios saitais. Net Marija ir Jėzaus giminaičiai yra Dievo sekėjais ir misionieriais.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis 

2018-06-03

ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS)

Brangieji,

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmėje mes ne tik prisimename Paskutinės vakarienės įvykius, kuomet Jėzus apaštalams davė duoną bei vyną kaip savo kūną ir kraują, bet ir kiekvienose Mišiose švenčiame Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Švęsdami Viešpaties įsteigtą Švenčiausiąją Eucharistiją (gr. „dėkojimas“) drauge jungiame Dievo įsakymą švęsti sekmadienį. Ir nuo pat pirmųjų krikščionių amžių tikintieji sekmadieniais šventė Eucharistiją kaip gyvenimo laidą, kaip Bažnyčios augimą Šventojoje Dvasioje: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, jeigu nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!”, - rašė evangelistas Jonas (6, 53). Nuo tryliktojo amžiaus (1264 m.) popiežius Urbonas IV visuotinėje Bažnyčioje įvedė liturginę Dievo Kūno ir Kraujo šventę, ragindamas krikščionis himnais ir iškilmingomis procesijomis išreikšti džiugų dėkingumą Dievui. Šioje šventėje mes ne tik išpažįstame Jėzaus buvimą mumyse, bet kartu jungiamės su Švč. Trejybe ir su pasauliu, į kurio gatves per Devintines išnešame Dievą. (Juk dar per Krikštą mes tapome Dievo „bendraįpėdiniais“).

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-05-27

ŠVČ. TREJYBĖ

Brangieji,

Švč. Trejybės iškilmė gali ir turi būti slėpinys, kurį ne tik švenčia, bet ir apmąsto kiekvienas krikščionis. Turbūt lengviau švęsti nei suvokti. Nors tikintieji nuolat Bažnyčios kviečiami asmeniškai ir bendruomeniniu būdu išgyventi Viešpaties, Marijos ar kitų šventųjų šventes, bet šiandienė iškilmė visus „pastato į vietą“, nes suvokti Švč. Trejybės slėpinį neįmanoma (lieka tik švęsti?). Tačiau „Žodis, tapęs kūnu ir gyvenęs tarp mūsų“, apreiškia mums Dievo veidą. Jėzaus Kristaus asmenyje žemiškaisiais talentais ir priemonėmis mes ne tik atpažįstame Dievą (koks Jis yra), bet pirmiausia ir svarbiausia – pamilstame. Jonas rašė, kad „kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą“ (1 Jn 4, 16). Dievo meilė dvelkia tarp trijų dieviškųjų asmenų ir paliečia kiekvieną žmogų nuo jo gimties iki gyvenimo pabaigos bei persismelkia liturginiame veikime. O pažinti Dievą mums padeda Dievo Žodis, Bažnyčios tradicija, sakramentai bei  Evangelijos skelbimas kasdienėje aplinkoje. Tad kviečiu ne tik švęsti Švč. Trejybės šventę, bet ir išgyventi jos slėpinį, įsižiūrint į Tą, kuris iš meilės mus atpirko ir pakvietė mylėti vieni kitus: „Būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“ (2 Kor 13, 11).

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-05-13

VIEŠPATIES ŽENGIMAS Į DANGŲ (Šeštinės)

Brangieji,

Biblinių laikų, o ir mūsų kalbos žodynas, nėra pakankamas, kad nusakytų Dievo buvimo erdves ar Viešpaties įvykius, kaip antai: prisikėlimas iš numirusių, įžengimas į dangų ir pan. Tačiau nuo seniausių laikų žmonių religinėje sąmonėje įsitvirtinusios sąvokos apie Dievą ir transcendentinį būvį nusako antgamtinio pasaulio tikrovę. Vieną iš tokių tikrovių švenčiame šiandien – Viešpats žengimas į dangų. Bet kokia atskirtis su mylimu asmeniu yra skausmingas įvykis, tačiau tuo pat viršų ima viltis, kurią per Jėzų Kristų aiškiai nupasakojo Dievas. Evangelistas Jonas rašys: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžintąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Žvelgdami į mūsų Viešpatį, žengiantį dangų, savo tikėjimu Jo mirtimi ir prisikėlimu nutriname žemės ir dangaus linijas bei leidžiamės pajusti Dievo šlovę ir pažadą gauti „kitą Globėją“ – Šventąją Dvasią. O kol kas Bažnyčia, kuri, pasak Vatikano II Susirinkimo, „pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama, tęsia maldininkės kelionę, skelbdama Viešpaties kryžių ir mirtį, iki jis ateis“ (Lumen Gentium, 8).

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-05-06

VI VELYKŲ SEKMADIENIS

Brangieji,

Šį sekmadienį mes švenčiame Viešpaties meilę, kuri yra universali. Dievas neturi labiau ar mažiau mylimų žmonių. Priešingai, Jis laisvai dalinasi savo meile su visais, kurie Jį priima. Meilės pilnatvė išsipildo Jėzaus Kristaus asmenyje veikiant Šventajai Dvasiai.

Dievo Žodyje Viešpats kviečia pasilikti Jo meilėje ir „mylėti vienas kitą“ kaip Jis mus mylėjo (ir myli). Jeigu mylime, mes iš tikrųjų esame ir veikiame kaip Dievas. Nuoširdžiai mylėdami mes liudijame, jog Dievo dvasia plevena (dvelkia) mumyse, prisimenant, jog esame sukurti pagal Dievo paveikslą.

Evangelijoje girdime Jėzaus įsakymą mylėti: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte“. Mes neturime kito pasirinkimo kaip mylėti vienas kitą, nes esame sukurti iš meilės, kuri plaukia iš Dievo į Kristų ir iš Kristaus mums. Ši meilė paliečia ir mūsų tėvus, motinas, o per juos ir mus pačius: „Kaip Tėvas mane mylėjo, taip ir aš jus myliu“, - sako Kristus. Ši meilė esti aukščiau emocijų ar sentimentų, tai „pasiaukojanti meilė“, kuri išlieka stipri, jei išliekame kantrūs ir ištikimi valios prasme. O meilės savybes nuostabiai perteikia apaštalas Paulius laiške Korintiečiams „Meilės himne“. Puikių įžvalgų apie meilę galime rasto popiežiaus Benedikto XVI enciklikoje „Caritas in veritate“ (Meilė tiesoje). Tad švęskime meilę su Kristumi, Aleliuja.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-04-29

V VELYKŲ SEKMADIENIS

Brangieji,

Žydams suprantamu palyginimu Jėzus atskleidžia žmogaus (krikščionies) ryšį su Dievu: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“. Tai ne tik ištikimybės klausimas, bet ir pasitikėjimo, ir laisvės bei tiesos klausimas. Popiežius Benediktas XVI rašė: „Jei nėra tiesos apie žmogų, tai jis neturi ir laisvės. Tik tiesa padaru mus laisvus“ („Katolische Zeitschrift Communio“ 24, 1995). Krikščionišku požiūriu būti laisvu, tai leisti veikti Dievo valiai ir tarnauti kitiems. Laisvei būtinas Kitas, už kurį gali apsispręsti. Ne veltui Jėzus kviečia pasilikti jame, nes ir jis mumyse pasiliks ir iš šio santykio gims vaisiai: „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių“. Šiandien krikščioniui yra puiki proga pasitikrinti ryšį su Bažnyčia ir su Kristumi, kuris yra Bažnyčios Galva. Minėdami pasaulinę Gyvybės dieną vertinkime gyvenimo dovaną ir su dėkinga širdimi gręžkimės į Tą ir tuos, kuriuos Dievas pamilo ir trokšta dalintis laime ne tik čia žemėje, bet ir amžinybėje.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-04-22

IV VELYKŲ SEKMADIENIS

Brangieji,

Kristus save pavadina Geruoju (graikų kalboje – idealiu, nuostabiu) ganytoju: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“. Jis, kaip tikras ganytojas, eina pirma, o avys, pasitikėdamos juo, seka paskui jį. Tad Jėzus yra pavyzdys. Dieviškoji ganytojo savybė – viską padaryti, kad besąlygiškai pasirūpintų savo ganomaisiais. Apaštalas Jonas laiške mums primena: „mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame“ (1 Jn 3,1). Jėzaus ryšys su savo Tėvu yra toks pat, kaip ir su visa Bažnyčia (taip pat ir su tais, kurie yra „ne iš šios avidės, /.../ kurie klausys jo (Jėzaus) balso“). Viešpats veda savo brolius ir seseris ne tik iš įvairių pavojų ar į sočias gyvenimo ganyklas, bet pirmiausia – į vidinę laisvę. Tuo pat metu turi būti kuriamas abipusis pasitikėjimo santykis. Prisikėlęs Viešpats dar kartą mums paliudija savo ištikimybę ir kviečia atsiliepti į jo kvietimą ne tik sekti juo, bet ir veikti Jėzaus vardu (ir dėl jo) kasdieniame gyvenime.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-04-15

III VELYKŲ SEKMADIENIS

Brangieji,

Kristus toliau judina apaštalus ir kitus mokinius priimti ir liudyti prisikėlusį Viešpatį. Ir tai daro ieškodamas „ko nors valgyti“. Išvydamas iš apaštalų (ir mūsų) širdžių dvejones Jėzus vėl mus sugrąžina prie Paskutinės vakarienės ir Sandoros įvykių ir drąsina: „palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Dar daugiau, Evangelija mums primena, jog Viešpats savo mirtimi ir prisikėlimu išdildė mūsų nuodėmes ir mes „esame šių dalykų liudytojai“. Povelykinis krikščionis – tai vilties žmogus, kuris ne tik tiki Velykų slėpiniu, bet nuolat save gaivindamas Dievo Žodžiu ir Eucharistija, gyvena Kristuje ir liudija jį pasaulyje. Šiandien ypatingai reikia aiškaus krikščioniško balso siekiant taikos (ypač Sirijoje ir Ukrainoje), ginant žmogaus gyvybę, saugant gamtą, gerinant socialinį teisingumą, mažinant lytinę, rasinę ar tautinę nelygybę, stiprinant krikščioniškąsias vertybes švietimo ir kitose ugdymo įstaigose, didinant bendradarbiavimą politiniame gyvenime.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-04-08

II VELYKŲ SEKMADIENIS - ATVELYKIS

(DIEVO GAILESTINGUMO SEKMADIENIS)

Brangieji,

„Abejojančio Tomo“ pravardė yra skirta ne tik apaštalui Tomui, kuris iš karto nepatikėjo Jėzaus priskėlimu, bet ir mums, drįsčiau pasakyti, kai suabejojame ne kiek Kristaus prisikėlimu iš numirusių, bet Jo veikimu kiekvieno iš mūsų gyvenime. Abejojantis Tomas į save suėmė ir visos žydų tautos istorinę tikėjimo atmintį, kuri savyje talpino Mesijo atėjimo viltį. Šiandien galime džiaugtis Viešpaties teikiamu palaiminimu, kuris tikėjimą praturtina visiems, kurie atvira širdimi priima Dievą į savo gyvenimą: „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29). Viešpats kiekvienam laisvai dovanoja tikėjimo dovaną, kad galėtume išpažinti Kristaus priskėlimą. Kaip Jėzus pakvietė Tomą savo pirštais paliesti jo šoną ir „nebebūti netikinčiu, bet tikinčiu“, taip mes esame kviečiami atrasti Kristų Šv. Rašte, sakramentuose, Bažnyčios gyvenime ir misionieriškai nešti Kristaus tikėjimą. Šventasis Jonas rašo: „Šitie (ženklai) yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą“ (Jn 20, 30-31).

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-04-01

VIEŠPATIES JĖZAUS KRISTAUS PRISIKĖLIMAS (VELYKOS)

Brangieji,

Velykos, tai ne tik garsus ir džiugus „Aleliuja“, bet puiki proga visa būtimi giedoti Viešpaties pergalę prieš mirtį. Atverkime savo širdis už mus mirusiam ir prisikėlusiam Kristui, kuris iš mūsų vidaus išmeta nuodėmes ir Šventosios Dvasios dėka paverčia mūsų gyvenimą nesibaigiančiomis velykomis.

Su šv. Velykomis!

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-03-25

VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS

Šį sekmadienį kartu su visuotine Bažnyčia įžengiame į Didžiąją savaitę ir, turtingos liturgijos dėka, leidžiamės apmąstyti Viešpaties kančią ir mirtį. Šiandien ne tik džiaugiamės Kristaus įžengimu į Jeruzalę ir Kaziuko mugėse  ar šventoriuose nupirktomis ir pašventintomis verbų šakelėmis, bet visu savo krikščionišku gyvenimu įsipareigojame priimti ir Velykų slėpinį. Viešpats kviečia mus drauge išgyventi Didžiosios savaitės, o ypač Didžiojo Tridienio, dvasią, nesirenkant vien tik balta ar juoda – „Osana, Dovydo Sūnui“ ar „Ant kryžiaus jį“, bet sąmoningai patiriant begalinę Dievo meilę. Dievo kančios drama neapsiriboja vien Viešpaties mirtimi ant kryžiaus, bet savyje talpina dangaus pažadą, jog „atėjo išsipildymo metas, Dievo karalystė čia pat. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 12-15). Šis „išsipildymo metas“ tapo kūnu Jėzaus asmenyje, Jis yra Karalius ir Jame pildosi Dievo karalystė. Atsiliepkime ir sekime. Iki Velykų, iki pasaulio pabaigos.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-03-18

V GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Brangieji,

Graikų smalsumas pamatyti Jėzų kiek anksčiau atkartoja Jono Krikštytojo mokinių troškimą išsiaiškinti Jėzaus [dievišką] tapatybę. Jėzus atsako kvietimu ne tik ‚ateiti ir pamatyti‘, bet šįkart jis kviečia leistis į kančios ir mirties kelią, vedantį į amžinąjį gyvenimą. Mokytojas kalba apie gyvybę, kurią reikia pražudyti amžinajam gyvenimui: „jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“. Jėzus rodo pavyzdį ne tik savo mokiniams ar smalsiems graikams, bet ir mums ir ragina permąstyti gyvenimą dėl kito prasmę. Tai įmanoma tik tarnystės dvasioje. Evangelisto Jono žodyne „matyti“ reiškia matyti ne tik akimis, bet taip pat tikėti. Kitoje Evangelijos vietoje randame Jėzaus žodžius: „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29). Šiandienės Evangelijos šviesoje posakį „matyti tai tikėti“ galima sustiprinti „tikėti tai matyti“. Artindamiesi prie didžiųjų Viešpaties kančios ir mirties slėpinių nuolat gaivinkime savo širdyse troškimą ne tik pamatyti ir sutikti Jėzų, bet su juo gyventi.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-03-11

IV GAVĖNIOS SEKMADIENIS (Laetare)

Broliai ir seserys,

Nuostabūs Jėzaus žodžiai apie Dievo troškimą per kryžių išgelbėti pasaulį kyla po pokalbio su fariziejumi Nikodemu. Jis Jėzaus asmenyje atpažįsta mokytojo „nuo Dievo“ savybes ir nuoširdžiai ieško atsakymų į gyvenimo ir būties klausimus. Jo netenkina amžinojo gyvenimo tikrovė, kuria jis tikėjo, bet neria gilyn. Nikodemo dvasinis smalsumas jį nuves iki Jėzaus kančios ir mirties ir jam beliks pasidalinti savo „alavo ir miros mišiniu Jėzaus kūnui patepti ir jį palaidoti“. Šį ketvirtąjį  „džiaugsmo“ (lot. k. laetare) sekmadienį ir mes esame pripildomi viltimi, jog gavėnia jau įpusėjusi. Kaip Nikodemas, mes taip pat turime ne tik žadinti amžinojo gyvenimo viltį, bet įprasminti savo gyvenimą per Kryžių, kuris tampa atpirkimo ženklu. Per kryžių Dievas ateina mus išgelbėti ir išaukštinti mus iš blogio tamsos. Kodėl? Nes Jis mus gailestingai myli. Sakoma, kad nėra nemokamų pietų, tačiau Dievas veltui dovanoja malonę būti su Juo ir turėti gyvenimą, „apsčiai jo turėti“. Įsižiūrėdami į kenčiantį ant kryžiaus Dievo Sūnų, leiskime Dievui veikti mumyse ir priimkime kryžių ir auką (išbandymus ir sunkumus) kaip garbės ženklą, vedantį ne tik į asmeninę amžinąją laimę, bet ir į tarpusavio bendrystės Bažnyčioje bičiulystę. 

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-03-04

III GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Brangieji,

Šiandien mes neblogai suprantame kai kuriuos Jėzaus ženklus ir kalbas, aprašytas Evangelijose. Žydams klausyti Jėzaus „pranašysčių“ apie šventyklos sugriovimą ir jos atstatymą per tris dienas buvo stiprus iššūkis ir antausis. Praeis šiek tiek laiko ir kai kurie prisimins šiuos žodžius kai žvelgs į kenčiantį ir nukryžiuotą Jėzų. Šventykla sugrius (apie 70 m. po Kr.), bet iki dabar žydų sąmonėje ir liturgijoje išliks Mesijo laukimas. Mes, keliaudami per gavėnią, per Dievo Žodį drąsinami skaityti laiko ženklus ir įprasminti šį maldos, pasninko ir išmaldos metą. Didžioji Šventykla visomis prasmėmis bus atkurta laikų pabaigoje, o dabar imkimės išvalyti savo vidaus šventoves nuo nuodėmių ir blogio ir, tą darykime, Jėzaus prisikėlimo šviesoje. Tegul mūsų pastangos neapsiriboja vien pasaulio malonumų dietomis, bet perkeičia širdis.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-02-25

II GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Brangieji,

Naujajame Testamente yra vos kelios evangelinės vietos (Jėzaus krikštas, atsimainymas), kuriose kalba Dievas Tėvas, visais kitais atvejais Dievas kalba per savo Sūnų. Šįkart Dievas išvaiko visas apaštalų abejones kas yra Jėzus, gretinant jį prie Mozės ar kitų didžiųjų pranašų ir dar kartą patvirtins, kad „šitas yra mano mylimasis Sūnus“. Palapinių idėja (rudens derliaus šventė sukot) Petrui pakiša mintį dėkoti Dievui už jo artumą ir rūpestį Dievo tauta tremties metu (40 metų). Tačiau Tėvo troškimas per Jėzų kurti kitokią Dievo tautą, bažnyčią (eklesia – žmonių sambūrį, bendriją), ant kurios Viešpats ir ateityje statys savo bažnyčią: „Tu esi Petras, uola (Kefas), ant kurios aš pastatysiu savo bažnyčią“. Atsimainęs Petro, Jokūbo ir Jono akyse Jėzus kuria (buria) naują žmonių bendruomenę, bažnyčią Tegul prasidėjusi gavėnia sutelkia mus mąstyti apie Jėzaus prisikėlimą iš numirusių ir gyventi bendruomeniškumą, kuriame atpažįstamos ne tik maldos, pasninko ir išmaldos praktikos, bet visas gyvenimas teperkeičia mūsų širdis.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-02-18

I GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Brangieji,

Per Jono krikštą Jėzus gauna užduotį – vienytis su visais žmonėmis ir parodyti naują, kiek kitokį Dievo paveikslą. Žodį „paakinti“ reiktų versti tikslesniu žodžiu „išstumti“. Pradžios knygoje skaitome, kad Dievas „išstūmė“ pirmuosius tėvus iš rojaus. „Išstumtas“ į dykumą Jėzus praranda patogų gyvenimą Tėvo artumoje kaip pirmieji tėvai rojuje, kad būtų šėtono gundomas ir vėliau imtųsi skelbti Gerosios Naujienos. Šėtono (arba priešininko) tikslas yra sugundyti Dievo Sūnų, kad jis liautųsi rūpinęsis žmonėmis. Tiesa, Dievas išbando žmogų (taip pat ir Jėzų), kad patikrintų savo Sandoros dalininką. Kaip Jėzus buvo Dvasios pripildytas, taip ir kiekvieną žmogų Dievas pripildo savo malone. Atpažinkime šių laikų dykumą ir leiskimės į ištikimybės su Dievu kelionę, vedančia ne tik į Velykų slėpinį, bet ir į amžinąjį Prisikėlimo džiaugsmą.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis