Klebono žodis 2018-06-17

XI EILINIS SEKMADIENIS

Evangeliniais palyginimais Jėzus pabrėžia Dievo karalystės skelbimą ir Gerosios Naujienos sėkmę. Pirmuoju palyginimu Viešpats akcentuoja ne sėjėjo triūsą (čia sėjėjas praktiškai nieko neveikia) ar dirvos derlingumą, bet sėklos kokybę. Juk tai tas pats „kviečio grūdas, kritęs į žemę ir apmiręs“, tai Jėzus Kristus (plg. Jn 12, 24). Apaštalas Paulius savo mokymu vėliau paantrins: „Nieko nereiškia sodintojas ar laistytojas, bet tik augintojas – Dievas“ (1 Kor 3, 7). Ar moku sekmadieniais ilsėtis, klausytis Dievo žodžio ir garbinti Dievą?

Antrame palyginime Jėzus kviečia garstyčios medyje ieškoti ne vaisių ar kad jo šakose lizdus sukasi padangių sparnuočiai, bet šaknyse. Iš mažo grūdelio – Jėzaus Kristaus išauga didis medis. O kad toks užaugtų, reikia šaknų. Juk krikščionybė taip ir kūrėsi – mažai kam pažįstame Jėzaus asmenyje, įveikusiam mirtį ir prisikėlimą, išauga Jėzų tikinti žmonių Bažnyčia. Čia labai svarbu krikščionims nepamiršti ir nepamesti savo šaknų ir, pirmiausia, priklausyti Jėzui ir Jo Bažnyčiai. Ar maitinu savo dvasią sultingomis sakramentines malones teikiančiomis šaknimis?

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis 

2018-06-10

X EILINIS SEKMADIENIS

Brangieji,

Evangelija mus kviečia tapti aktyviais Jėzaus šeimos nariais: „Kas yra mano motina ir broliai? /.../ Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“. Dievo valia yra tai, jog mylime kitą kaip Jėzus mus mylėjo. Dvasios paakinti ir būdami vienybėje su Jėzumi mes galime tapti Dievo dovana kitiems žmonėms. Jeigu leidžiame Dievui mus mylėti, Jis mus padaro įrankiais (pa)laiminti šalia esančius. Tuomet mus ir tuos, kuriais rūpinamės ir patarnaujame, pripildo vidinis džiaugsmas ir laimė. Tokioje tarnystės dvasioje atpažįstame, kad ir mes patys esame mylime ir gyvename viltimi. Jėzus kuria naują šeimą, kuri viršija kraujo ir giminystės ryšius ir susieja mus dvasios saitais. Net Marija ir Jėzaus giminaičiai yra Dievo sekėjais ir misionieriais.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis 

2018-06-03

ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS)

Brangieji,

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmėje mes ne tik prisimename Paskutinės vakarienės įvykius, kuomet Jėzus apaštalams davė duoną bei vyną kaip savo kūną ir kraują, bet ir kiekvienose Mišiose švenčiame Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Švęsdami Viešpaties įsteigtą Švenčiausiąją Eucharistiją (gr. „dėkojimas“) drauge jungiame Dievo įsakymą švęsti sekmadienį. Ir nuo pat pirmųjų krikščionių amžių tikintieji sekmadieniais šventė Eucharistiją kaip gyvenimo laidą, kaip Bažnyčios augimą Šventojoje Dvasioje: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, jeigu nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!”, - rašė evangelistas Jonas (6, 53). Nuo tryliktojo amžiaus (1264 m.) popiežius Urbonas IV visuotinėje Bažnyčioje įvedė liturginę Dievo Kūno ir Kraujo šventę, ragindamas krikščionis himnais ir iškilmingomis procesijomis išreikšti džiugų dėkingumą Dievui. Šioje šventėje mes ne tik išpažįstame Jėzaus buvimą mumyse, bet kartu jungiamės su Švč. Trejybe ir su pasauliu, į kurio gatves per Devintines išnešame Dievą. (Juk dar per Krikštą mes tapome Dievo „bendraįpėdiniais“).

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-05-27

ŠVČ. TREJYBĖ

Brangieji,

Švč. Trejybės iškilmė gali ir turi būti slėpinys, kurį ne tik švenčia, bet ir apmąsto kiekvienas krikščionis. Turbūt lengviau švęsti nei suvokti. Nors tikintieji nuolat Bažnyčios kviečiami asmeniškai ir bendruomeniniu būdu išgyventi Viešpaties, Marijos ar kitų šventųjų šventes, bet šiandienė iškilmė visus „pastato į vietą“, nes suvokti Švč. Trejybės slėpinį neįmanoma (lieka tik švęsti?). Tačiau „Žodis, tapęs kūnu ir gyvenęs tarp mūsų“, apreiškia mums Dievo veidą. Jėzaus Kristaus asmenyje žemiškaisiais talentais ir priemonėmis mes ne tik atpažįstame Dievą (koks Jis yra), bet pirmiausia ir svarbiausia – pamilstame. Jonas rašė, kad „kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą“ (1 Jn 4, 16). Dievo meilė dvelkia tarp trijų dieviškųjų asmenų ir paliečia kiekvieną žmogų nuo jo gimties iki gyvenimo pabaigos bei persismelkia liturginiame veikime. O pažinti Dievą mums padeda Dievo Žodis, Bažnyčios tradicija, sakramentai bei  Evangelijos skelbimas kasdienėje aplinkoje. Tad kviečiu ne tik švęsti Švč. Trejybės šventę, bet ir išgyventi jos slėpinį, įsižiūrint į Tą, kuris iš meilės mus atpirko ir pakvietė mylėti vieni kitus: „Būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“ (2 Kor 13, 11).

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-05-13

VIEŠPATIES ŽENGIMAS Į DANGŲ (Šeštinės)

Brangieji,

Biblinių laikų, o ir mūsų kalbos žodynas, nėra pakankamas, kad nusakytų Dievo buvimo erdves ar Viešpaties įvykius, kaip antai: prisikėlimas iš numirusių, įžengimas į dangų ir pan. Tačiau nuo seniausių laikų žmonių religinėje sąmonėje įsitvirtinusios sąvokos apie Dievą ir transcendentinį būvį nusako antgamtinio pasaulio tikrovę. Vieną iš tokių tikrovių švenčiame šiandien – Viešpats žengimas į dangų. Bet kokia atskirtis su mylimu asmeniu yra skausmingas įvykis, tačiau tuo pat viršų ima viltis, kurią per Jėzų Kristų aiškiai nupasakojo Dievas. Evangelistas Jonas rašys: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžintąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Žvelgdami į mūsų Viešpatį, žengiantį dangų, savo tikėjimu Jo mirtimi ir prisikėlimu nutriname žemės ir dangaus linijas bei leidžiamės pajusti Dievo šlovę ir pažadą gauti „kitą Globėją“ – Šventąją Dvasią. O kol kas Bažnyčia, kuri, pasak Vatikano II Susirinkimo, „pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama, tęsia maldininkės kelionę, skelbdama Viešpaties kryžių ir mirtį, iki jis ateis“ (Lumen Gentium, 8).

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-05-06

VI VELYKŲ SEKMADIENIS

Brangieji,

Šį sekmadienį mes švenčiame Viešpaties meilę, kuri yra universali. Dievas neturi labiau ar mažiau mylimų žmonių. Priešingai, Jis laisvai dalinasi savo meile su visais, kurie Jį priima. Meilės pilnatvė išsipildo Jėzaus Kristaus asmenyje veikiant Šventajai Dvasiai.

Dievo Žodyje Viešpats kviečia pasilikti Jo meilėje ir „mylėti vienas kitą“ kaip Jis mus mylėjo (ir myli). Jeigu mylime, mes iš tikrųjų esame ir veikiame kaip Dievas. Nuoširdžiai mylėdami mes liudijame, jog Dievo dvasia plevena (dvelkia) mumyse, prisimenant, jog esame sukurti pagal Dievo paveikslą.

Evangelijoje girdime Jėzaus įsakymą mylėti: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte“. Mes neturime kito pasirinkimo kaip mylėti vienas kitą, nes esame sukurti iš meilės, kuri plaukia iš Dievo į Kristų ir iš Kristaus mums. Ši meilė paliečia ir mūsų tėvus, motinas, o per juos ir mus pačius: „Kaip Tėvas mane mylėjo, taip ir aš jus myliu“, - sako Kristus. Ši meilė esti aukščiau emocijų ar sentimentų, tai „pasiaukojanti meilė“, kuri išlieka stipri, jei išliekame kantrūs ir ištikimi valios prasme. O meilės savybes nuostabiai perteikia apaštalas Paulius laiške Korintiečiams „Meilės himne“. Puikių įžvalgų apie meilę galime rasto popiežiaus Benedikto XVI enciklikoje „Caritas in veritate“ (Meilė tiesoje). Tad švęskime meilę su Kristumi, Aleliuja.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-04-29

V VELYKŲ SEKMADIENIS

Brangieji,

Žydams suprantamu palyginimu Jėzus atskleidžia žmogaus (krikščionies) ryšį su Dievu: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“. Tai ne tik ištikimybės klausimas, bet ir pasitikėjimo, ir laisvės bei tiesos klausimas. Popiežius Benediktas XVI rašė: „Jei nėra tiesos apie žmogų, tai jis neturi ir laisvės. Tik tiesa padaru mus laisvus“ („Katolische Zeitschrift Communio“ 24, 1995). Krikščionišku požiūriu būti laisvu, tai leisti veikti Dievo valiai ir tarnauti kitiems. Laisvei būtinas Kitas, už kurį gali apsispręsti. Ne veltui Jėzus kviečia pasilikti jame, nes ir jis mumyse pasiliks ir iš šio santykio gims vaisiai: „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių“. Šiandien krikščioniui yra puiki proga pasitikrinti ryšį su Bažnyčia ir su Kristumi, kuris yra Bažnyčios Galva. Minėdami pasaulinę Gyvybės dieną vertinkime gyvenimo dovaną ir su dėkinga širdimi gręžkimės į Tą ir tuos, kuriuos Dievas pamilo ir trokšta dalintis laime ne tik čia žemėje, bet ir amžinybėje.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-04-22

IV VELYKŲ SEKMADIENIS

Brangieji,

Kristus save pavadina Geruoju (graikų kalboje – idealiu, nuostabiu) ganytoju: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“. Jis, kaip tikras ganytojas, eina pirma, o avys, pasitikėdamos juo, seka paskui jį. Tad Jėzus yra pavyzdys. Dieviškoji ganytojo savybė – viską padaryti, kad besąlygiškai pasirūpintų savo ganomaisiais. Apaštalas Jonas laiške mums primena: „mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame“ (1 Jn 3,1). Jėzaus ryšys su savo Tėvu yra toks pat, kaip ir su visa Bažnyčia (taip pat ir su tais, kurie yra „ne iš šios avidės, /.../ kurie klausys jo (Jėzaus) balso“). Viešpats veda savo brolius ir seseris ne tik iš įvairių pavojų ar į sočias gyvenimo ganyklas, bet pirmiausia – į vidinę laisvę. Tuo pat metu turi būti kuriamas abipusis pasitikėjimo santykis. Prisikėlęs Viešpats dar kartą mums paliudija savo ištikimybę ir kviečia atsiliepti į jo kvietimą ne tik sekti juo, bet ir veikti Jėzaus vardu (ir dėl jo) kasdieniame gyvenime.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-04-15

III VELYKŲ SEKMADIENIS

Brangieji,

Kristus toliau judina apaštalus ir kitus mokinius priimti ir liudyti prisikėlusį Viešpatį. Ir tai daro ieškodamas „ko nors valgyti“. Išvydamas iš apaštalų (ir mūsų) širdžių dvejones Jėzus vėl mus sugrąžina prie Paskutinės vakarienės ir Sandoros įvykių ir drąsina: „palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Dar daugiau, Evangelija mums primena, jog Viešpats savo mirtimi ir prisikėlimu išdildė mūsų nuodėmes ir mes „esame šių dalykų liudytojai“. Povelykinis krikščionis – tai vilties žmogus, kuris ne tik tiki Velykų slėpiniu, bet nuolat save gaivindamas Dievo Žodžiu ir Eucharistija, gyvena Kristuje ir liudija jį pasaulyje. Šiandien ypatingai reikia aiškaus krikščioniško balso siekiant taikos (ypač Sirijoje ir Ukrainoje), ginant žmogaus gyvybę, saugant gamtą, gerinant socialinį teisingumą, mažinant lytinę, rasinę ar tautinę nelygybę, stiprinant krikščioniškąsias vertybes švietimo ir kitose ugdymo įstaigose, didinant bendradarbiavimą politiniame gyvenime.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-04-08

II VELYKŲ SEKMADIENIS - ATVELYKIS

(DIEVO GAILESTINGUMO SEKMADIENIS)

Brangieji,

„Abejojančio Tomo“ pravardė yra skirta ne tik apaštalui Tomui, kuris iš karto nepatikėjo Jėzaus priskėlimu, bet ir mums, drįsčiau pasakyti, kai suabejojame ne kiek Kristaus prisikėlimu iš numirusių, bet Jo veikimu kiekvieno iš mūsų gyvenime. Abejojantis Tomas į save suėmė ir visos žydų tautos istorinę tikėjimo atmintį, kuri savyje talpino Mesijo atėjimo viltį. Šiandien galime džiaugtis Viešpaties teikiamu palaiminimu, kuris tikėjimą praturtina visiems, kurie atvira širdimi priima Dievą į savo gyvenimą: „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29). Viešpats kiekvienam laisvai dovanoja tikėjimo dovaną, kad galėtume išpažinti Kristaus priskėlimą. Kaip Jėzus pakvietė Tomą savo pirštais paliesti jo šoną ir „nebebūti netikinčiu, bet tikinčiu“, taip mes esame kviečiami atrasti Kristų Šv. Rašte, sakramentuose, Bažnyčios gyvenime ir misionieriškai nešti Kristaus tikėjimą. Šventasis Jonas rašo: „Šitie (ženklai) yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą“ (Jn 20, 30-31).

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-04-01

VIEŠPATIES JĖZAUS KRISTAUS PRISIKĖLIMAS (VELYKOS)

Brangieji,

Velykos, tai ne tik garsus ir džiugus „Aleliuja“, bet puiki proga visa būtimi giedoti Viešpaties pergalę prieš mirtį. Atverkime savo širdis už mus mirusiam ir prisikėlusiam Kristui, kuris iš mūsų vidaus išmeta nuodėmes ir Šventosios Dvasios dėka paverčia mūsų gyvenimą nesibaigiančiomis velykomis.

Su šv. Velykomis!

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-03-25

VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS

Šį sekmadienį kartu su visuotine Bažnyčia įžengiame į Didžiąją savaitę ir, turtingos liturgijos dėka, leidžiamės apmąstyti Viešpaties kančią ir mirtį. Šiandien ne tik džiaugiamės Kristaus įžengimu į Jeruzalę ir Kaziuko mugėse  ar šventoriuose nupirktomis ir pašventintomis verbų šakelėmis, bet visu savo krikščionišku gyvenimu įsipareigojame priimti ir Velykų slėpinį. Viešpats kviečia mus drauge išgyventi Didžiosios savaitės, o ypač Didžiojo Tridienio, dvasią, nesirenkant vien tik balta ar juoda – „Osana, Dovydo Sūnui“ ar „Ant kryžiaus jį“, bet sąmoningai patiriant begalinę Dievo meilę. Dievo kančios drama neapsiriboja vien Viešpaties mirtimi ant kryžiaus, bet savyje talpina dangaus pažadą, jog „atėjo išsipildymo metas, Dievo karalystė čia pat. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 12-15). Šis „išsipildymo metas“ tapo kūnu Jėzaus asmenyje, Jis yra Karalius ir Jame pildosi Dievo karalystė. Atsiliepkime ir sekime. Iki Velykų, iki pasaulio pabaigos.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-03-18

V GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Brangieji,

Graikų smalsumas pamatyti Jėzų kiek anksčiau atkartoja Jono Krikštytojo mokinių troškimą išsiaiškinti Jėzaus [dievišką] tapatybę. Jėzus atsako kvietimu ne tik ‚ateiti ir pamatyti‘, bet šįkart jis kviečia leistis į kančios ir mirties kelią, vedantį į amžinąjį gyvenimą. Mokytojas kalba apie gyvybę, kurią reikia pražudyti amžinajam gyvenimui: „jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“. Jėzus rodo pavyzdį ne tik savo mokiniams ar smalsiems graikams, bet ir mums ir ragina permąstyti gyvenimą dėl kito prasmę. Tai įmanoma tik tarnystės dvasioje. Evangelisto Jono žodyne „matyti“ reiškia matyti ne tik akimis, bet taip pat tikėti. Kitoje Evangelijos vietoje randame Jėzaus žodžius: „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29). Šiandienės Evangelijos šviesoje posakį „matyti tai tikėti“ galima sustiprinti „tikėti tai matyti“. Artindamiesi prie didžiųjų Viešpaties kančios ir mirties slėpinių nuolat gaivinkime savo širdyse troškimą ne tik pamatyti ir sutikti Jėzų, bet su juo gyventi.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-03-11

IV GAVĖNIOS SEKMADIENIS (Laetare)

Broliai ir seserys,

Nuostabūs Jėzaus žodžiai apie Dievo troškimą per kryžių išgelbėti pasaulį kyla po pokalbio su fariziejumi Nikodemu. Jis Jėzaus asmenyje atpažįsta mokytojo „nuo Dievo“ savybes ir nuoširdžiai ieško atsakymų į gyvenimo ir būties klausimus. Jo netenkina amžinojo gyvenimo tikrovė, kuria jis tikėjo, bet neria gilyn. Nikodemo dvasinis smalsumas jį nuves iki Jėzaus kančios ir mirties ir jam beliks pasidalinti savo „alavo ir miros mišiniu Jėzaus kūnui patepti ir jį palaidoti“. Šį ketvirtąjį  „džiaugsmo“ (lot. k. laetare) sekmadienį ir mes esame pripildomi viltimi, jog gavėnia jau įpusėjusi. Kaip Nikodemas, mes taip pat turime ne tik žadinti amžinojo gyvenimo viltį, bet įprasminti savo gyvenimą per Kryžių, kuris tampa atpirkimo ženklu. Per kryžių Dievas ateina mus išgelbėti ir išaukštinti mus iš blogio tamsos. Kodėl? Nes Jis mus gailestingai myli. Sakoma, kad nėra nemokamų pietų, tačiau Dievas veltui dovanoja malonę būti su Juo ir turėti gyvenimą, „apsčiai jo turėti“. Įsižiūrėdami į kenčiantį ant kryžiaus Dievo Sūnų, leiskime Dievui veikti mumyse ir priimkime kryžių ir auką (išbandymus ir sunkumus) kaip garbės ženklą, vedantį ne tik į asmeninę amžinąją laimę, bet ir į tarpusavio bendrystės Bažnyčioje bičiulystę. 

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-03-04

III GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Brangieji,

Šiandien mes neblogai suprantame kai kuriuos Jėzaus ženklus ir kalbas, aprašytas Evangelijose. Žydams klausyti Jėzaus „pranašysčių“ apie šventyklos sugriovimą ir jos atstatymą per tris dienas buvo stiprus iššūkis ir antausis. Praeis šiek tiek laiko ir kai kurie prisimins šiuos žodžius kai žvelgs į kenčiantį ir nukryžiuotą Jėzų. Šventykla sugrius (apie 70 m. po Kr.), bet iki dabar žydų sąmonėje ir liturgijoje išliks Mesijo laukimas. Mes, keliaudami per gavėnią, per Dievo Žodį drąsinami skaityti laiko ženklus ir įprasminti šį maldos, pasninko ir išmaldos metą. Didžioji Šventykla visomis prasmėmis bus atkurta laikų pabaigoje, o dabar imkimės išvalyti savo vidaus šventoves nuo nuodėmių ir blogio ir, tą darykime, Jėzaus prisikėlimo šviesoje. Tegul mūsų pastangos neapsiriboja vien pasaulio malonumų dietomis, bet perkeičia širdis.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-02-25

II GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Brangieji,

Naujajame Testamente yra vos kelios evangelinės vietos (Jėzaus krikštas, atsimainymas), kuriose kalba Dievas Tėvas, visais kitais atvejais Dievas kalba per savo Sūnų. Šįkart Dievas išvaiko visas apaštalų abejones kas yra Jėzus, gretinant jį prie Mozės ar kitų didžiųjų pranašų ir dar kartą patvirtins, kad „šitas yra mano mylimasis Sūnus“. Palapinių idėja (rudens derliaus šventė sukot) Petrui pakiša mintį dėkoti Dievui už jo artumą ir rūpestį Dievo tauta tremties metu (40 metų). Tačiau Tėvo troškimas per Jėzų kurti kitokią Dievo tautą, bažnyčią (eklesia – žmonių sambūrį, bendriją), ant kurios Viešpats ir ateityje statys savo bažnyčią: „Tu esi Petras, uola (Kefas), ant kurios aš pastatysiu savo bažnyčią“. Atsimainęs Petro, Jokūbo ir Jono akyse Jėzus kuria (buria) naują žmonių bendruomenę, bažnyčią Tegul prasidėjusi gavėnia sutelkia mus mąstyti apie Jėzaus prisikėlimą iš numirusių ir gyventi bendruomeniškumą, kuriame atpažįstamos ne tik maldos, pasninko ir išmaldos praktikos, bet visas gyvenimas teperkeičia mūsų širdis.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2018-02-18

I GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Brangieji,

Per Jono krikštą Jėzus gauna užduotį – vienytis su visais žmonėmis ir parodyti naują, kiek kitokį Dievo paveikslą. Žodį „paakinti“ reiktų versti tikslesniu žodžiu „išstumti“. Pradžios knygoje skaitome, kad Dievas „išstūmė“ pirmuosius tėvus iš rojaus. „Išstumtas“ į dykumą Jėzus praranda patogų gyvenimą Tėvo artumoje kaip pirmieji tėvai rojuje, kad būtų šėtono gundomas ir vėliau imtųsi skelbti Gerosios Naujienos. Šėtono (arba priešininko) tikslas yra sugundyti Dievo Sūnų, kad jis liautųsi rūpinęsis žmonėmis. Tiesa, Dievas išbando žmogų (taip pat ir Jėzų), kad patikrintų savo Sandoros dalininką. Kaip Jėzus buvo Dvasios pripildytas, taip ir kiekvieną žmogų Dievas pripildo savo malone. Atpažinkime šių laikų dykumą ir leiskimės į ištikimybės su Dievu kelionę, vedančia ne tik į Velykų slėpinį, bet ir į amžinąjį Prisikėlimo džiaugsmą.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis