Klebono žodis 2017-11-19

XXXIII EILINIS SEKMADIENIS

Pasaulinė vargšų diena

Lietuvos vyskupų ganytojiškasis kreipimasis minint Pasaulinę vargstančiųjų dieną>>

2017-11-12

XXXII EILINIS SEKMADIENIS

Išmintis Biblijoje visuomet aptaria ir (at)veda prie dieviškosios išminties, kurios pritrūko kvailoms evangelinėms mergaitėms, nepasiėmusioms alyvos (t .y. gyvenimo dovana, vertybės, tikėjimas, meilė ir pan.). Laukdamos jaunikio, dar spėjusios užmigti (metaforiškai tariant – numirti), jos nesusimąstė, kad jaunikis ateis kada jam pritinka, o ne kol degs jų žibintai. O juk reikia, kad jaunikis būtų pasitiktas su šviesa ir garbe. Juk vestuvės. Nors po šiuo vestuvių palyginimu Jėzus kalba apie dangaus karalystę, esančią čia ir mumyse bei savo antrąjį atėjimą laikų pabaigoje. Štai dėl ko durys buvo uždarytos. Tada bus per vėlu šaukti: „Viešpatie, Viešpatie, atidaryk mums duris“. Paskutiniu sakiniu Jėzus primena mums, kad būtume budrūs, neapsileidę, gyventume teisingai ir išnaudotume laiką (plg. Kol 4, 5), nes nežinome kada Viešpats sugrįš. Šv. Mišių metu tariame: „Mes skelbiame tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami tavęs ateinant“. Paveskime save ir savo gyvenimą Dievui, kuris yra laikų Viešpats, trokštantis padaryti mus naujais žmonėmis: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys“ (2 Kor 5, 17). 

        Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-11-05

XXXI EILINIS SEKMADIENIS

Brangūs broliai ir seserys,

Evangelijoje Jėzus aptaria Rašto aiškintojų ir fariziejų (o šiandien ir kunigijos) tam tikrus neigiamus bruožus ir dalinasi paraginimu. Kokie tie bruožai? Nenuoseklumas: „Jie kalba, bet nedaro“ ir veidmainystė: „Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose /.../ ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‚rabi‘“. Nors kritikuoti ano meto fariziejai, tačiau ir šiandienos kunigai turime peržiūrėti santykius su tikinčiaisiais. Geriausias vaistas – nuolankumas ir tyras žvilgsnis į vienintelį Mokytoją Kristų. Viso to išvaidinti neįmanoma (bent ilgalaikėje perspektyvoje), nes tokia laikysena gali išvirsti į veidmainystę. Turime melstis už Dievo Žodžio skelbėjus kunigus, kad jie ne tik kalbėtų, bet ir savo gyvenimu liudytų Kristų. Tačiau yra didelė pagunda pasauliečiams ne tik neklausyti skelbiančiojo, bet ir nutolti nuo savo tikėjimo ar Dievo: „darykite ką jie liepia, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi“. Šv. Pranciškus Asyžietis savo Testamente rašė: „Jei turėčiau Saliamono išmintį ir sutikčiau patį menkiausią šio pasaulio kunigą, neišdrįsčiau jam prieštarauti ir mąstyti, koks jis nusidėjėlis, nes jame įžvelgčiau Dievo Sūnų“. Taigi melskitės už mus kunigus, kad būtume Jėzaus tikri mokiniais.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-10-29

XXX EILINIS SEKMADIENIS

Brangūs broliai ir seserys,

Kas lengviau, laikytis virš 600 žydiškų įsakymų ar tenkintis tik vienu – iš dviejų Jėzaus apjungtų – Mylėk Dievą ir artimą? Greito atsakymo nėra ir negali būti. Tačiau aptarti Jėzaus kvietimą mylėti Dievą ir artimą būtina. Kai kas netruks įžvelgti prieštaras tarp įsakymo mylėti žmogų ir Dievą. Ar galima viena meile mylėti dvi viena nuo kitos nutolusias tikroves? (Ne)įmanoma. Dievas daugybę metų žmonių buvo nusviestas į paribius vien dėl to, kad Jo niekas nebuvo matęs. Tačiau viskas pasikeitė kai Dievas įsikūnijo. Jėzus ir yra jungtis tarp žmogaus ir Dievo, leidžianti matyti Dievą („Kas mato mane, mato ir Tėvą“) ir mylėti („Dievas yra meilė“). Viešpats neragina nusigręžti nuo žemės įsakymų, bet kviečia į save ir kitą žmogų pažvelgti Dievo akimis. O tai jau meilė, nes Jis mus pamilo anksčiau. Dievas Jėzaus asmenyje save apreiškė per Žodį, virtusį Kūnu. Galima sakyti, kad artimo meilė – tai kelias, o Dievo meilė – tikslas. O kad šis meilės kelias nebūtų tik žodinė aptartis, leiskimės į pirmąjį skaitinį iš Išėjimo knygos ir mokykimės pamatyti į mus panašius ir Dievo labai mylimus brolius ir seseris.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-10-22

XXIX EILINIS SEKMADIENIS

Brangūs broliai ir seserys,

Fariziejai, eilinį kartą provokavę Jėzų, ir šįkart liko it musę kandę. Jėzaus asmenyje į vieną gretą mėginę statyti civilinę ir religinę valdžią, naudojant mokesčių pinigą, jiems išėjo ne į naudą. O veidmainystės kaukę gavo todėl, kad būdami žydai, kišenėse laikė pinigą, kuris vaizdavo ciesorių kone dievą. Tai žydams buvo didžiausia stabmeldystė. Per ilgai turėdami su savimi tokį pinigą, kyla pavojus pataikauti vietinei valdžiai ir mestis į pagonybę. Šventraštis sako, kad visa valdžia iš Dievo. Jėzus kviečia ir mus peržiūrėti santykius ne tik su civiline, bet ir dvasine valdžia. Mokesčius reikia mokėti. Daugelį tai mus vargina, erzina, skurdina ir neduoda ramiai gyventi. O kaip ir kokius mokesčius mokame Dievui? Ar įsipareigojimai Dievui mus kaip nors veikia? Ar tai nekelia įtampos? Ar nemanome, kad per sunkūs dieviškieji mokesčiai? Kokias paskutines dvasines investicijas atlikome, kad dabar, senatvėje ar po jos galėtume būti užtikrinti savo sielos gerove?

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-10-15

XXVIII EILINIS SEKMADIENIS 

Brangūs broliai ir seserys,

Dar vienu palyginimu Jėzus piešia dangaus (t. y. Dievo) karalystę. Šįkart karalius visu kviečia į savo sūnaus vestuves. Deja, dalis kviestųjų ne tik atmeta karaliaus kvietimą, bet dar sumuša arba užmuša atsiųstus tarnus (pažodžiui vergus, o giliau - pranašus). Puota, kuriai karalius gerai pasiruošė, neeilinė, tik „kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti“, o šiandien – į kokį nors prekybcentrį šmirinėti. Pakviestųjų (ne-)vertumas buvo įvertintas karaliaus (ne-)širdingumu. O karalius, t. y. Dievas, norėjo pakviesti visus, kad sutuoktų su savo sūnumi, t. y. Jėzumi Kristumi. Šiandien krikščionys taip pat yra kviečiami į dieviškąjį (pvz., sakramentinį ar su artimo meile susijusį) pokylį, kuris neturi baigties, o prasideda Krikštu. Kiekvienas, kuris alksta ir trokšta Dievo ir Jo tiesų, yra kviečiamas prie vaišių stalo. Dievas trokšta, kad Jo karalystės menė visuomet būtų pilną pakviestųjų: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę“, sako Jėzus.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-10-08

XXVII EILINIS SEKMADIENIS 

Brangūs broliai ir seserys,

Biblinis palyginimas apie vynuogyną ir mūsų laikais gali būti perrašytas sava kalba ir suprastas mūsišku mentalitetu. Nors užtektų, kad atkoduotume kiekvieno veikėjo prasmę ir to pakaktų, kad Evangelija kalbėtų ir mums. Ar kalba? Ar atpažįstame Jėzų, vienintelį vynuogyno šeimininko sūnų ir tą „akmenį, kurį statytojai atmetė“ ir kuris „tapo kertiniu akmeniu“? O gal atpažįstame kas šiais laikais galėtų būti tie tarnai, kuriuos paeiliui vynininkai užmušė? Tiesa, kas tiek vynininkai? Gal iki gyvos galvos Lukiškėse sėdintys recidyvistai? O gal kai kurie dar vaikšto laisvėje? Kur šiandien galėtų vykti tokie įvykiai? Ar blogis turi teritoriją? Kurį kraštą Dievas apleido, o kuris šiandien duoda daug vaisių? Dievo karalystė gali būti iš vienų atimta ir atiduota tiems, kurie duos vaisių. Vis tik esame Dievo vaikai, dėl kurių ir visiems laikams visą save ir iki galo atidavė vienintelis Žodis, kuris tapo kūnu.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-10-01

XXVI EILINIS SEKMADIENIS

Brangūs broliai ir seserys,

Tarp „nenoriu“ ir „einu, viešpatie“ gali būti trumpas arba didelis laiko ir įvykių tarpas. Tokius žodžius iš savo sūnų išgirdo evangelinis tėvas, pakvietęs savo sūnus padirbėti jo vynuogyne. Šįkart laiko prabėgo nedaug, bet to pakako, kad suprastume sūnų santykius su tėvu. Ši biblinė istorija neretai atskleidžia ir mūsų ryšius su Dievu – įkvėpti [bet kokio] religinio išgyvenimo imamės žadėti sau ir Dievui, kad daug melsimės namie ir bažnyčioje, darysime gerus darbus, vengsime nuodėmių... Bet kaip dažnai mūsų ryžtingas „taip“ Dievui virsta vidinių pasiteisinimų lavina, kuri taip ir nebuvo realizuota? Kas šiandien mums trukdo atnaujinti gyvą santykį su Dievu ne tik maldos namuose, bet ir darbe, mokykloje, universitete, parapijoje ar bendruomenėje? Kas verčia mus skubėti ištarti „taip“, o po to gailėtis, kad nesugebėjome pasverti pažadų sau, Dievui ar artimui?

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-09-24

XXV EILINIS SEKMADIENIS

Brangūs broliai ir seserys,

Dievas yra geras. Dievas yra mylintis. Dievas yra dosnus. Dievas visiems yra teisingas. Tačiau Dievas nedalina atlyginimų, nereguliuoja darbo santykių ar nesprendžia socialinio teisingumo klausimų. Viešpats kiekvieną, kuris stokoja teisingumo ir dosnumu, gerumo ar gailestingumo, kviečia į savo vynuogyną. Dienos atlygis denaras – tai Kristus, Dievas, kuris save atiduoda visiems, net ir, pasaulio akimis žvelgiant, „pavėlavusiems“ į Viešpaties vynuogyną. Prisiminkime kaip panašiai pasielgė tėvas kai grįžo sūnus palaidūnas ir iškėlė puotą arba nusidėjėlis ant kryžiaus nukeliavo į Jėzaus pažadėtą rojų. Nelogiška pasauliui, bet ne Dievui, kuris veikia per meilę ir gailestingumą. Palyginime Jėzus dar kartą nori pasakyti, jog niekuomet ir niekam  nebūna per vėlu. Atsiliepęs į Dievo kvietimą žmogus gali pasiekti tą patį tikslą kaip ir anksčiau atėję dirbti darbininkai ir gauti ne prastesnį užmokestį.  Krikščionis yra tas žmogus, kuris pakviestas bendradarbiauti su Dievu.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-09-17

XXIV EILINIS SEKMADIENIS

Brangūs broliai ir seserys,

Šiandienė Evangelija moko mus atleidimo. Apaštalas Petras į klausimą‚ ‚kiek kartų turiu atleisti‘? išgirsta Jėzaus atsakymą ‚iki septyniasdešimt septynių kartų‘; kitaip tariant – daug kartų. Atleidimas skaičiuojamas ne kartais, o širdimi. Krikščionys atleidimo klausimą turi gvildenti ne tik teisingumo, bet ir meilės šviesoje. Dievas, per Jėzaus Kristaus mirtį ir Prisikėlimą, ne tik mums atleidžia, parodydamas gailestingumą, bet mus išlaisvina iš nuodėmės ir širdies skolų ir moko atleisti vieni kitiems. Ne veltui Viešpaties maldoje tariame „...ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams...“ Tik visiškoje laisvėje žmogus gali patirti Dievo išlaisvinantį atleidimą ir pats judėti atleidimo link. Atverkime savo širdis begalinei Dievo malonei.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-09-10

XXIII EILINIS SEKMADIENIS

 Brangūs broliai ir seserys,

Šiame besikeičiančiame pasaulyje krikščionys kartu su Bažnyčia, rodos, turi žengti koja kojon su supančia aplinka. Ar tikrai? Vakar Bažnyčia išgyveno Reformacijos, Mokslo, Apšvietos, Demokratijos laikmečius, šiandien - Teisės amžių. Evangelija lieka ta pati, tik skaitytojas keičiasi. Jėzus ir šiandien kviečia nesitaikstyti su blogiu ar jo apraiškomis. Gėris, kaip ir blogis, turi adresatą: šeimos narys, kaimynas, bendradarbis... Kaip pilietis turiu būti neabejingas gyvenamai aplinkai. Kaip krikščionis imuosi seno, tačiau paties Jėzaus išbandyto ir veiksmingo būdo - maldos, kuri padeda ne tik melsti ko reikia man, bet ir Bažnyčiai, kuriant taiką artimo širdy ir pasaulyje. Melskimės ne tik bendruomenėje ("kur du ar trys susirinkę mano vardu..."), bet melskimės su Jėzumi Kristumi, nes jis yra maldos Mokytojas. Tuomet žinosime ko reikia, kad "tavo brolis" (ir pasaulis) būtų laimėtas.

  Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-09-03

XXII EILINIS SEKMADIENIS

Brangūs broliai ir seserys,

Pranašo Jeremijo visas gyvenimas buvo kryžius, kuriam jis priešinosi, bet kartu ir priėmė. Tačiau jis (pasi-)tikėjo Dievu ir buvo Jo balsas. Dievo „suvedžiojimą“ jis kritikuoja, nes turėjo pranašauti visokį žlugimą ir bėdas, o ne atstatymą ar kūrimą. Ne kokias „žinias“ apaštalams susako Jėzus šios dienos Evangelijoje, kalbėdamas apie savo kančią ir mirtį. Petrui tas labai nepatinka, tačiau jo nuotaikas sutrypia Viešpats, pavadindamas apaštalą papiktinimu: „Eik šalin, šėtone!“ arba verčiant pažodžiui: „Eik paskui mane, stok už manęs, Petrai, eik į galą, priešininke (šėtone)“. Šiame kenčiančio Dievo Tarno Jėzaus paradokse glūdi mesijinė žinia – Jėzus Kristus turi kentėti, būti nužudytas, kad pasiektų pergalę. Šiandien ypatingai reikia paradoksų, vedančių paskui Jėzų, išsižadant savęs, imant kryžių ir sekant Jėzumi. Pražudydamas save dėl Jėzaus, atrandi save.

                                                                                      Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

 

2017-08-27

XXI EILINIS SEKMADIENIS

Brangūs broliai ir seserys,

Garsusis Jėzaus klausimas "O kuo jūs mane laikote?" buvo ir yra nuolat atnaujinamas. Laikmečiai ir įvykiai žmones versdavo brėžti vis kitokį Jėzaus portretą. Tačiau ar Viešpats iš tikrųjų kitoks ir nuolat besikeičiantis? Ar jis, kaip ir mes, prisikaitantis prie aplinkybių ir laiko dvasios? Šios dienos Evangelijoje girdime dvi tiesas, apreikštas apaštalui Petrui apie Jėzaus asmenį: Jėzus yra Kristus ir, Jis yra gyvojo Dievo Sūnus. Ir visiškai nesvarbu kas šiandien vyksta mūsų gyvenime: liga, kančia, teroras, artimo žmogaus netektis, ekonominiai ir kiti sunkumai, tikra tiesa apie Jėzų išlieka nekintati ir tvirta. Kartu su apaštalu Petru mes tvirtai stovime prieš mirties nugalėtoją ir Prisikėlimo Šeimininką: Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Ir kai vėl išgirstame klausimą "Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?", tegul atsakymas nuskamba mūsų žodžiuose ir mūsų darbuose.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-08-13

XIX EILINIS SEKMADIENIS 

Brangūs broliai ir seserys,

Vidury nakties (apie 3 valandą) dauguma žmonių giliai miega, o Jėzui ir apaštalams nesimiega. Viešpats, eidamas vandens paviršiumi, dar sugeba gerokai išgąsdinti apaštalus ir jie mano, kad tai šmėkla. Jėzus drąsina: „Nebijokite!“ Petras išprovokuoja Jėzų, kad tasai lieptų eiti vandens paviršiumi. Ir eina. Nejaugi tik tokiu būdu yra patikrinamas tikėjimas? Tuomet kas yra tikėjimas? Kokių vaisių galima tikėtis iš tikėjimo. Ar būtina išeiti iš fizikos dėsnių ir gąsdinti aplinkinius einant vandens paviršiumi ir pan.? Ar reikia sulaukti gilios nakties? Šių ir panašių sąlygų mes galime ieškoti ir atrasti savo kasdieniame gyvenime: sielą dažnai aplanko naktis ir baimė, smalsumas ir kitos priežastys. Leiskimės į nuolatinę kelionę su Viešpačiu.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-08-06

VIEŠPATIES ATSIMAINYMAS

Mieli broliai ir seserys,

Šiandien švenčiame vieną iš dviejų „didžiųjų“ triasmenio Dievo apsireiškimų Jėzaus gyvenime, kurį aprašo Naujasis Testamentas. Kitas Viešpaties apsireiškimas buvo per Jėzaus krikštą, kuris turi daug panašumų su šiandieniu. Abi šventes liturginiu požiūriu labiau ir turtingiau švenčia Rytų krikščionys nei Vakarų. Vakarų Bažnyčia Viešpaties apsireiškime atpažįsta Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios išbaigtą meilės išaukštinimą per kryžių. Šioje pasiaukojančioje meilėje ne tik išgelbėjamas pasaulis, bet tuo pačiu perkečiamas. Anglų poetas G. M. Hopkins‘as (1844-1889) taip nusakytų šią trijų dieviškųjų asmenų bendrystę: Švenčiausios Trejybės gyvenimas yra amžinas pasiaukojimas. Be Kryžiaus mes negalime teisingai suprasti ir išgyventi Jėzaus Apsireiškimo. Tik Kryžiaus dramoje ant Kalvarijos kalno mes atpažįstame Tėvo žodžius: „Šitas yra mano mylimasis sūnus, jo klausykite“. Prisikėlimas išgyvenamas per Kryžių. Šiuo žvilgsniu ir mes turime išgyventi Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno ir leistis į tikėjimo kelionę kasdieniam perkeitimui, kurį dovanoja pats Dievas: mylėdamas, mirdamas ir prisikeldamas.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-07-30

XVII EILINIS SEKMADIENIS

Brangūs broliai ir seserys,

Kartą šv. Tomas Akvinietis (1225-1274) rašė: „Žmogaus gyvenimas glūdi meilėje, kuri sustiprina asmenį ir teikia jam didžiausią pasitenkinimą“. Turime būti sau sąžiningi: Ar įsileidžiame Kristų į savo gyvenimą? Ar jis palaiko mano širdies plakimą, o gal tėra patinkantis idealas? Artėjant gyvenimo pabaigai, šv. Tomas meldėsi koplyčioje kai Jėzus, kabodamas nuo kryžiaus ant sienos, asmeniškai užkalbino Tomą: „Tu daug apie mane parašei, Tomai. Ko tu trokšti?“ Tomas atsakė: „Non nisi te, Domine“ („Vien tavęs, Viešpatie!“). Nusižeminęs Tomas prašė tik vieno, nes puikiai žinojo, kad jis prašo visko. O visas gražumas yra tai, jog ši dovana jau duota kiekvienam iš mūsų. Kai žvelgiame į Kryžių kaip Tomas, mes matome, jog mums reikia ne magiško žibinto, vertingo perlo, ar laukuose paslėpto lobio, bet vien žodžių: „Taip, Viešpatie!“, „Vien tu, Viešpatie!“ Šie žodžiai nuskamba kai artinamės prie Jo pilnatvės dovanos – Eucharistijos, visą save atiduodančio Jam.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-07-23

XVI EILINIS SEKMADIENIS

Brangūs broliai ir seserys,

Evangelija vėl braižo gėrio ir blogio kovos kontūrus. Paaiškindamas palyginimą apie rauges Jėzus kviečia tikinčiuosius ieškoti būdų kaip kovoti su mus supančiu blogiu, neskubant nuteisti nė vieno žmogaus. Visais laikais, net ir Bažnyčioje, būta pastangų atskirti bloguosius tarsi raupsuotuosius nuo gerųjų, taip apvalant gyvenamą aplinką. Dar penktame amžiuje šventasis Augustinas sakė, jog „nusidėjėliai gyvena tam, kad atsiverstų, arba tam, kad per juos gerieji praktikuotų dorybes“. Piktžolių yra visur – pasaulyje ir Bažnyčioje. Šiandien neturėtume tiek šventųjų, jeigu Viešpats „anksčiau laiko“ iš pasaulio būtų išrankiojęs tuometinius nusidėjėlius, o vėliau tapusius šventaisiais. Viešpats visus moko pakantumo. Paradoksalu, bet pasaulio blogis pagimdė krikščionybę ir iš to išaugusių šventųjų būrius. Šiandien neturėtume palaimintojo ir kankinio Teofiliaus, kuris ne pasaulio metodais kovojo prieš blogį – „Per kryžių į žvaigždes“.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-07-16

XV EILINIS SEKMADIENIS

Šiandien Evangelijos tekstu galėtų mėgautis mūsų ūkininkai, nes palyginime Jėzus kalba apie sėjėją ir sėklas, beriamas į žemę ir nešamą derlių. Bet ar Jėzus, pats nebūdamas ūkininkas, gali ką nors daugiau pasakyti apie žemės ūkį? Turbūt ne. Tačiau Viešpats nori mus visus užtikrinti, jei Dievas dalyvauja žmogaus gyvenime, reikalai krypsta į gera. Jėzus kalba apie neišsemiamą Dievo dosnumą tiems, kurie skleidžia Dievo Žodį ir jį priima geroje dirvoje. Kiekvienas krikščionis yra įrankis Dievo Žodžio įsikūrimui žmogaus širdyje.  Dievo Žodis kiekvienam asmeniškai kalba kaip, kodėl ir kur skleisti Žodį. Tačiau Evangelija kreipiasi ir į visą bendruomenę – Bažnyčią. Ji yra šių laikų Dievo Žodžio ūkininkė, nešanti Dievo viltį į kiekvienus namus. Dievas, įgyvendindamas savo planą pasaulyje, veikia per Bažnyčią ir kiekvieną žmogų. Jeigu ir šiandien nesimato gausaus derliaus, Dievas ragina mus neprarasti vilties.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

XIV EILINIS SEKMADIENIS

2017-07-09

Brangūs broliai ir seserys,

Šiandien dar vienas mūsų vyskupijos brolis Vilius ant savo pečių užsidėjo Viešpaties jungą ir, tapęs diakonu, nuolankiai ir su pasitikėjimu tarnaus žmonėms. Nors Evangelija nekalba tik apie dvasininkus ar pašvęstuosius, tačiau džiugina širdį, kad į Kristaus vynuogyną ateina naujų pašaukimų. Kristus kiekvieną kviečia iš naujo permąstyti evangelinį raginimą ir pasitikrinti kas kam neša savo jungą. Mes esame įpratę savo gyvenimo naštą perkelti ant Jėzaus pečių, prašydami (kartais net reikalaudami) bet kokios pagalbos čia ir dabar. Jėzus nori, kad imtumėmės atvirkštinio veiksmo – imti ant savo pečių Jėzaus jungą ir, mokantis iš Mokytojo, „rasti savo sieloms atgaivą“. Viešpaties pažadas labai aiškus – „mano jungas švelnus, mano našta lengva“. Prisimindami Kryžiaus kelią, kuriuo ėjo Viešpats, nesunkiai suprasime, kad viskas įmanoma su Dievu.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-07-02

XIII EILINIS SEKMADIENIS

Brangūs broliai ir seserys,

Jėzus kviečia permąstyti savo ryšius su Dievu, nors pasiūlymas gali kiekvieną kaip reikiant supurtyti – „Kas myli tėvą ar motiną /.../, sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs“. Tai kartu kvietimas pažvelgti į mums brangius žmones dieviškoje šviesoje. Viešpats nereikalauja gyventi tarp  „Arba“ – „arba“; krikščioniui vidurio nėra. Jis nori, kad prarastume tai, kas atitolina mus nuo Kristaus ir iš naujo Jį atrastume. Nepakanka būti krikščioniu (su visa priklausomybe ir privilegijomis Bažnyčioje), reikia, kaip apaštalas Paulius laiške Romiečiams sakytų,  sekti Kristumi, mirti ir su juo prisikelti. Šitoks krikščionio gyvenimo perkeitimas dovanoja laisvę, apie kurią apmąstome visus šiuos metus, švęsdami palaimintojo Teofiliaus Matulionio gyvenimą. Tiesa, išsakyta ne tik žodžiais, bet ir visu gyvenimu, išlaisvina.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-06-25

Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis – „Laisvas kalinys“

1943 m. tapęs Kaišiadorių vyskupu, Teofilius rašė: „Ir mūsų Tėvynė, ir mes, lietuviai, per šiuos karo metus išgyvenom daug skaudžių dienų: mums išplėšta viena didžiausių brangenybių – nepriklausomybė. Ištisus metus dejavome nuo bolševikų enkavedistų priespaudos, masinių žudymų, trėmimų į tolimą Sibirą; norėdami mus išlaisvinti iš bolševikų okupacijos, tūkstančiai mūsų brolių partizanų prarado savo gyvybę už Tėvynės laisvę; … daug Lietuvos dukrų ir sūnų išsklaidyta ir atskirta nuo savųjų. … Karštai maldaukime Visagalį, kad ir šiam karui pasibaigus lietuviai vėl būtų Vakarų Europos kultūringųjų tautų šeimoje, kaipo laisva ir nepriklausoma tauta“ (1943 m. rugsėjo 16 d.).

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-06-18

ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS)

Brangūs broliai ir seserys,

Kristaus Kūno ir Kraujo šventė pradėta švęsti dar tryliktame amžiuje kai Bažnyčiai vadovavo popiežius Urbonas IV. Šioje šventėje mes ne tik apmąstome ir švenčiame Švč. Kristaus Kūną ir Kraują, bet iškilminga procesija išeidami iš bažnyčių į miestų ir kaimų gatves, parodome pasauliui gyvąjį Dievą, kad visus žmones patrauktume prie Meilės sakramento. Nepaliaujantis Dievo troškulys nuolat krikščionis skatino statyti nuostabiausias šventoves, katedras, bazilikas ir koplyčias, kad jose apsigyventų eucharistinis Jėzus, kad žmonės galėtų kontempliuoti ir priimti į savo širdis patį Dievą. Šiandien reikia krikščionių, kurie džiaugtųsi galėdami ne tik adoruoti ir priimti eucharistinį Dievą, bet jį neštų į pasaulį, kuris alksta ir trokšta dvasinio maisto. Kaip Žodis tapo kūnu, taip kiekvienas krikščionis teneša gyvąjį Dievą į pasaulį, statydamas gyvąsias šventoves žmonių širdyse.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-06-11

ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ

Ar galėjo evangelistas Jonas aiškiau išsireikšti: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo Sūnų...“? Kokį pasaulį? Evangelistas omenyje čia turi ne tik tą pasaulį, kurį Dievas pradžioje sukūrė ir ištarė „tai buvo gera“, bet kurį Dievas be galo myli. Į šį Dievo meilės glėbį įeina ir tie, kurie atmeta Dievą ir gyvena nuodėmėje. Jonas parodo kaip Dievas yra pasiruošęs sumokėti didžiausią kainą, kad parodytų savo meilę visam pasauliui. Ši meilė viršija bet kokią žmogišką patirtį ir tinkamiausias būdas atsiliepti yra pagarbi baimė ir dėkingumas.

Tik meilėje įmanoma apmąstyti (išgyventi) Dievą trijuose Asmenyse, išlaikant žmogiškame prote ir širdyje Švč. Trejybės slėpinį. Jėzaus visas gyvenimas mums parodo, kad esame kviečiami į mylintį santykį su Dievu. Evangelijos šviesoje esame kviečiami su kitais dalintis Dievo pažinimu, ypatingai ten ir su tais, kurie nesutiko (nepažino) mylinčio Kūrėjo ir Gelbėtojo.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-06-04

ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (Sekminės)

Benediktas XVI

„Švęsdami šią Dvasios ir Bažnyčios šventę, dėkokime Dievui už jo tarp tautų išsirinktai bei išsiugdytai tautai dovanotą neįkainojamą ramybės, jo ramybės, dovaną! Sykiu iš naujo suvokime su šia dovana susijusią pareigą – Bažnyčios pareigą būti Dievo ramybės visoms tautoms esminiu ženklu bei įrankiu.  /.../

Evangelijoje girdėjome, kad Jėzus kvėpė į apaštalus ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 21–23). Kokia svarbi ir, deja, nepakankamai suvokiama yra širdis nuraminanti sutaikinimo dovana! Kristaus ramybė sklinda tik per atnaujintas širdis sutaikintų ir teisingumo tarnais tapusių vyrų ir moterų, pasirengusių skleisti ramybę vien tiesos galia ir nesileidžiant į kompromisus su pasaulio mąstysena, nes pasaulis negali duoti Kristaus ramybės. Štai kaip Bažnyčia gali būti iš Dievo ateinančio sutaikinimo raugas! Ji gali būti tokia tik išlikdama klusni Dvasiai ir liudydama Evangeliją, tik nešdama kryžių taip, kaip Jėzus, ir kartu su Jėzumi. Būtent šitai liudija visų laikų šventieji!“

(ištrauka iš Benedikto XVI 2008 m. gegužės 11 d. Sekminių homilijos. [žiūrėta 2017-06-03]. Prieiga per internetą http://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/benediktas_xvi/homilijos/2008-05-11_sekmines).

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-05-28

VIEŠPATIES ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS)

Mieli broliai ir seserys,

Iš esmės Kristaus žengimas į dangų yra Jėzaus, esančio tarp mūsų, šventimas, o ne iškeliavimas: „Aš esu su jumis per visas dienas, iki pasaulio pabaigos“. Ar Viešpats yra su mumis mūsų mintyse ar mūsų širdyse? Išties, taip. Tačiau buvimas Dvasioje reiškia daug stipriau ir tikroviškiau nei tuomet su apaštalais kur nors Galilejoje ar Jeruzalėje.

Norint išgyventi Kristaus prisikėlimą ar žengimą į dangų, nepakanka (jei išvis įmanoma) ištarti, jog tai tikėjimo paslaptis ir tuo užbaigti religinį smalsumą švenčiant Eucharistiją ir patiriant realaus Kristaus buvimą. Kitas kelias į susitikimą su Kristumi, kaip apaštalas Paulius kalba šiandienos antrame skaitinyje, yra Jėzaus buvimas Bažnyčioje. Bažnyčia yra Kristaus kūnas, Jo pilnatvė, kuri užpildo visa visame. Bažnyčioje, kurioje skelbiama Evangelija, kuri neša Dievo meilę ir gailestingumą, parodytą ant kryžiaus,  atrandamas Kristus. Mes esame šio mistinio kūno nariai, paliekantys už savo nugarų nuodėmes ir einantys į naują gyvenimą.  Jau šiame gyvenime, sustiprinti Eucharistijos dovana, mes galime ragauti prisikėlimu alsuojančio gyvenimo pilnatvę.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-05-21

VI VELYKŲ SEKMADIENIS 

Mieli broliai ir seserys,

Ar šie gražūs Jėzaus žodžiai suveikia kai kas nors mus ilgam ar visam palieka? Ar skubame patikėti, jog išsipildys Viešpaties pažadas atsiųsti Globėją (tarsi mums reikia kažko, ko nepažįstame)? Juolab Jėzaus atsisveikinimo kalba emociškai labiau palietė apaštalus, o ne mus, praėjus 2000 metų. O gal galima sugretinti šiuos Jėzaus žodžius su mūsų gyvenimu? Galima tik vieninteliu atveju, jeigu TIKRAI mylime Jėzų, o Jis mus. „Jei mylite mane /.../, nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus“, - sako Viešpats. Ateis pas mus Kristus nuėjęs kančios, mirties ir prisikėlimo kelią. Ateis pas mus su Šventąja Dvasia, Tiesos Dvasia. Ateis pas mus, kad pašventintų pasaulį, kuris čia pat neįstengia priimti Dvasios, nes „jos nemato ir pažįsta“, o kitąkart išgyvendamas sukrėtimus, atsigręžia į Dievą. Velykų laikas yra dovana, leidžianti ne tik džiaugtis Kristaus prisikėlimu, bet ir atnaujinti savo gyvenimą Tiesos Dvasia, Meilės Dvasia, Šventumo Dvasia.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-05-14

V VELYKŲ SEKMADIENIS 

Apaštalų Tomo ir Pilypo žodžiuose „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai iš kur žinosime kelią?“ ir, „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“ skamba nerimas ir baimė. Tačiau Viešpats jau pirmu sakiniu ramina savo mokinius: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys!” Savo ramybe Viešpats mus patikina, kad jis visuomet yra su mumis. Turbūt ir mums kyla begalinis noras bent protu suprasti apie ką Viešpats kalba. Dar šiek tiek anksčiau Jėzus jau bus nuplovęs apaštalams kojas ir bus pakalbėjęs apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Tad apaštalai kelia tikėjimo klausimą (gal ne pilnai suvokdami klausimo gilumą), kuris yra aktualus ir mums. Atrodo, kad apaštalų nuoširdus rūpestis kur Jėzus eina ir noras pamatyti Tėvą yra svarbesni už Jėzaus atsakymus bent iki tol, kol nebus sumokėta didžiausia kaina – pirmiausia Jėzaus mirtis ir prisikėlimas, o vėliau ir apaštalų kankinystė už tikėjimą. O tikėjimas yra galia, kuri daro stebuklus: „kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius...“, - sako Jėzus. Tegul mumyse kasdien auga tikėjimas, pagrįstas darbais.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-05-07

IV VELYKŲ SEKMADIENIS 

Mieli broliai ir seserys,

Ganytojo balsas Bažnyčios širdyje. Šį sekmadienį visa Bažnyčia meldžia, kad vyrai ir moterys būtų atviri Jo balsui. Meldžiame, kad tie, kuriuos Viešpats šaukia į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą, atsilieptų į Jo kvietimą. Tačiau turime nepamiršti, kad Ganytojo balsas skamba visiems broliams ir seserims ir visiems pakrikštytiesiems, kad išgirdę Jo balsą visu savo gyvenimu žvelgtume Dievop.

Viešpats sako, „aš atėjau, kad turėtumėte gyvenimą, kad apsčiai jo turėtumėte“. Dažnai šiandienis pasaulis, pripildytas daugybės balsų, visomis jėgomis mėgina užslopinti Dievo balsą, prabylantį ne tik maldos namuose, bet ir kalėjimuose, ligoninėse, pabėgėlių stovyklose, emigracijoje, teroro iškankintose vietose, įstatymų kalvėse, net šeimose. Šiandien krikščionims ypatingai reikia įdėmaus klausymo, leidžiančio atpažinti Dievo kalbėjimą, kuris dažnai esti tylus kaip negimusios gyvybės kvėpavimas ar į amžinybę kimiai besiveržiančio ligonio alsavimas. Būtinas tvirtas tikėjimas Kristumi, Geruoju Ganytoju, kuris pažįsta savąsias avis ir veda jas į pažadėtąsias ganyklas. Kristus – vieninteliai vartai į Gyvenimą: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“, sako Kristus.

Prašykime, kad Velyknaktį Viešpačiui duoti Krikšto pažadai būtų atnaujinti mūsų gyvenime. Tegul šventintas vanduo, ne tik mus apšlaksto, bet ir mus sujudina iš vidaus. Tegul mūsų dėmesingumas Ganytojo balsui nuolat mumyse auga, atveria širdis Dievui ir artimui.

 Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-04-23

III VELYKŲ SEKMADIENIS  

Mieli broliai ir seserys,

Emausas – tai ne tik vietovė, į kurią traukė nusiminę Jėzaus giminaičiai (Kleopas ir Simonas?), bet ir vieta, kur buvo atpažintas prisikėlęs Viešpats kai jis pasiliko vakarienės, laimino ir laužė duoną. Kaimelių, turinčių Emauso (reiškiančio „būti šiltam“, matyt dėl ten esančių šiltų versmių) pavadinimą, būta ne vienas. Tačiau minimas Emausas neturėjo būti labai toli, nes mokiniai dar tą patį vakarą sugrįžta į Jeruzalę pasidalinti su apaštalais apie susitikimą su Jėzumi. Viskas vyksta Velykų dieną, kai Viešpats prisikėlė iš numirusių. Tuojau po to Jėzus pasirodys apaštalams. Šis susitikimas vyksta kelionėje į Emauso kaimą. Biblijoje, ypač Naujajame Testamente, apstu kelionių, kuriose vyksta įvairūs susitikimai: Marija lanko savo giminaitę Elzbietą, Juozapas su šeima palieka Nazaretą ir traukia į gyventojų surašymą Jeruzalėje, vėliau bėgama tolyn, kad apsaugotų šeimą nuo gresiančio pavojaus, Viešpats keliauja po dykumą ir yra gundomas velnio, skelbiama Geroji Naujiena įvairiuose miesteliuose ir kaimuose, pagaliau Jėzus keliauja į Jeruzalę, kur turės mirti ir prisikelti. Žmogaus gyvenimas irgi yra (tikėjimo) kelionė, kurioje jis kviečiamas atpažinti prisikėlusį Viešpatį: Žodžio skaityme ir klausymesi, duonos laužyme – Eucharistijoje, artimo meilės darbuose.

 Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-04-23

II VELYKŲ DIEVIŠKOJO GAILESTINGUMO SEKMADIENIS

Mieli broliai ir seserys,

Po Prisikėlimo Viešpats vėl ir vėl pasirodo įvairiems žmonėms, tame tarpe ir apaštalams. Jis kreipiasi į abejojantį Tomą, kuris nepatikėjo mokinių liudijimu, jog Jėzus prisikėlė. Įprastai abejonėse mūsų širdys yra nerimastingos, tad Viešpats pirmiausia taria „Ramybė jums“ (hebraiškas pasisveikinimas „Šalom“). Pas evangelistą Joną šis ramybės sveikinimas yra pripildytas džiaugsmu: „bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“ (Jn 16, 22) arba kad jūsų „džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11). Tomo šūksnis „Mano Viešpats ir mano Dievas“! atstato anksčiau apaštalo tartus pažado žodžius grįžti kartu su Jėzumi į Judėją ir drauge numirti su juo. Švęsdami antrąjį dieviškojo Gailestingumo sekmadienį, mokykimės pasikliauti Dievo gailestingumu ir kiekviename žmoguje atpažinkime Jėzų, kuris neša ramybę ir džiaugsmą, nes Jis prisikėlė! Aleliuja!

 

 Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-04-16

VIEŠPATIES JĖZAUS KRISTAUS PRISIKĖLIMAS (VELYKOS)

Brangieji,

išgyventi Kristaus Prisikėlimą - tai drauge apmąstyti jo Kryžiaus kelią. Tačiau įsižiūrėti į kenčiantį Dievo Sūnų ir jį sekti žemės piligrimui yra labai sunku. Mums į pagalbą atskuba garbingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, kurio palaimintuosius metus šiemet švenčiame. Jis visu savo gyvenimu į kančią ir Kryžių žvelgė tikėjimo šviesoje ir pažino Tą, kuris YRA Prisikėlimas. Tegul prisikėlęs Viešpats per kankinį Teofilių moko visus kantrybės sunkumuose, apdovanoja amžinojo gyvenimo ilgesiu ir begaline Meile. Su šventom Velykom!

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-04-09

VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS

Mieli broliai ir seserys,

Viešpats Jėzus trumpam sėdasi ant paskolinto asilo, kad galėtų įjoti į Jeruzalę – miestą, kuriame jis bus pašlovintas kaip karalius: klojamos palmių šakos, skamba šūksniai „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ Tarp Alyvų kalno ir Jeruzalės atsiranda ne tik istorinis-mesijinis atstumas, bet ir brėžiama aiški linija, Kryžiumi užbaigianti Jėzaus žemiškąjį gyvenimą. Dar savaitėlė ir pašlovintas pranašas iš Galilėjos bus atiduotas į žmonių rankas, kelioninis sostas asilaitis bus iškeistas į kryžiaus sostą, kurį Viešpats nusineš į Golgotos kalvą. Šioje piligrimystėje dalyvauja žmonės – nuo apaštalų iki Romos kareivių, žmonės nuo Jėzaus iki šių laikų. Ir žodynas išlieka panašus, tik geografija išsiplėtusi per visą žemės rutulį. Riba tarp džiugaus Mesijo pašlovinimo ir isteriško siuntimo „Ant kryžiaus!“ labai nedidelė ir jautri. Deja, bet ir mes turime apsispręsti kas man yra Jėzus, kokius žodžius šiandien norėčiau ištarti, matydamas pašlovintą ir kenčiantį Karalių, kaip ruošiuosi Velykoms ir pan.?

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-04-02

V GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Mieli broliai ir seserys,

„Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“. Šiais žodžiais Jėzus sugrąžina mirusį Lozorių (vardas reiškia „Dievas padeda“) į žemiškąjį gyvenimą ir pasuka į savo žemiškojo gyvenimo baigtį. Lozoriaus prikėlimas – tai ženklas, po kuriuo slypi Jėzaus: tikro žmogaus ir tikro Dievo asmuo. Šis įvykis Betanijoje (pavadinimas reiškia „Kenčiančiųjų namai“) tampa repeticijų vieta ne tik Jėzui, bet Lozoriaus seserims, apaštalams ir visiems kitiems. Ir mums. Mes irgi gyvename pasaulyje, kuris nuolat nokina kančios vaisius. Esame ir lozoriai, sergantys ir kenčiantys, kuriems Dievas nori padėti. Evangelinis Jėzaus širdingumas Lozoriaus istorijoje parodo, kad Viešpats taip myli mus, kad yra pasiruošęs atiduoti save į mirties nasrus. Mirčiai apmąstyti čia dar per anksti (tai išgyvensim Didžiąją savaitę arba jau išgyvename kai netenkame mylimųjų), tačiau Lozoriaus prikėlimas yra ženklas, kad Dievas gali ir nori įsiveržti į žmogišką mirtį (taip pat ir nuodėmę) ir dovanoti tikėjimo viltį.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-03-26

IV GAVĖNIOS SEKMADIENIS (Laetare)

Mieli broliai ir seserys,

Jau įpusėjome gavėnios kelionėje: šiandien violetinę spalvą keičia rožinė, liturginiai tekstai ir Evangelija skambina labiau pakilesniu džiaugsmo tonu. O ir šis sekmadienis turi savo pavadinimą – Laetare, reiškiantį „džiaugsmą“. Tai trumpas, bet reikšmingas stabtelėjimas einantiems maldos, pasninko ir atgailos keliu.

Nuo gimimo aklam žmogui dovanodamas regėjimą Jėzus ne tik išgydo negalią, bet ir apšviečia šio žmogaus širdį tikėjimo šviesa. Pats ritualas – „spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė neregio akis“, – primena Pradžios knygoje aprašytą žmogaus sukūrimą. Adomas taip pat buvo sukurtas iš žemių ir Dievas į jį kvėpė savo dvasios. Stebuklu Jėzus tęsia kūrimo procesą, atstato kas buvo nuodėmės sugriauta. Neregys apdovanojamas ne tik gebėjimu matyti aplink save žmones ir daiktus, bet ir apšviečiamas tikėjimo šviesa, leidžiančia pažinti Kūrėją. Ši antgamtinė tikėjimo dovana suteikia mums galimybę matyti taip kaip Dievas mato mus. O pirmiausia – tai matyti Jo Sūnų, įsikūnijusį Žodį. Vertindami regėjimo dovaną prisiminkime per Krikštą tapę Dievo vaikais ir dangaus karalystės paveldėtojais. Melskime Dievą, kad nesiliautų į mūsų širdis kvėpęs Šv. Dvasios, kuri apšviečia visus žmones ir visą pasaulį.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-03-19

III GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Jėzus prie šulinio pažada moteriai duoti „gyvybės vandens“ ir numalšinti jos dvasinį troškulį. Evangelinė moteris nesuprato kokį vandenį šis žydas ketina duoti, bet prašydama vandens ji trokšta numalšinti savo dvasią ir kūną, nes pavargo gyventi uždususioje dvasioje ir kasdien vidurdienį eiti prie šulinio. Viešpats kviečia palikti tą gyvenimo dalį, kuri negaivinama iš Jėzaus versmės. Pokalbis su Jėzumi moters gyvenimą pakeitė ir ji skuba pas saviškius papasakoti ir paliudyti ką ji sutiko prie šulinio: „Ar tik jis nėra Mesijas?“ Panašiai Jėzus kviečia apaštalus (ir mus) sekti paskui jį: „Ateikite ir pamatysite“. O juk ir mes kasdien einame prie įvairių gyvenimo šulinių, kad numalšintume savo troškulį. Ar atpažįstame Gyvenimo Versmę? Ar sutikę Dievą dalinamės su kitais tikėjimo patirtimi?

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-03-12

II GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Mieli broliai ir seserys,

Pirmieji krikščionys pirmus kelis šimtmečius save vadino Kelio bendruomenės nariais. Apie tai sužinome viename iš seniausių krikščionybės dokumentų Didachė, reiškiančio dvylikos apaštalų mokymu (doroviniai reikalavimai, papročiai, liturgija, teisinės normos). Šiame dokumente kalbama apie du kelius, kuriuos žmogus gali pasirinkti: gyvenimo kelią arba mirties (pražūties) kelią. Iš Evangelijos sužinome, kad apaštalai kartu su Jėzumi kopia į kalną. Tai ne pats patogiausias pasirinkimas, nes kopti į kalną, tai rinktis siaurą kelią, atsisakant kuo mažiau papildomo svorio ir galvojant apie kitus. Kopti į kalną – tai rinktis gyvenimo kelią, apie kurį kalba didachė. Jeigu kopiama į kalną (einama per gyvenimą) su Jėzumi, pasiekus viršūnę atsiveria platus horizontas, širdį užpildo palaima ir noras ištarti „Gera mums čia būti, Viešpatie“, kaip tą pasakys apaštalas Petras. Tad būti krikščioniu, tai būti kelio bendruomenės nariu, kuris atmeta mirties kelią. Tegul kiekvienam iš mūsų gavėnia esti gyvenimo kelias, vedantis į Velykų džiaugsmą.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-03-05

I GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Mieli broliai ir seserys,

Kaip šįmet žvelgiame į šiuos Jėzaus gundymus, Mato aprašytus Evangelijoje? Kaip mes esame pasiruošę šiais metais švęsti gavėnią? Galbūt mes mėginsime pritaikyti evangelinius gundymus savo kasdienybėje ir ieškoti būdų kaip galėtume atsispirti įvairioms pagundoms, kurios kitu laiku buvo ne pagundos, o kasdienybė? Kiek kartų pasvajojome lengviausiu (galbūt ir nesąžiningiausiu) keliu pasirūpinti kasdiene duona arba prikimšti savo sielą pražūvančiu maistu (užuomina į velnio gundymą akmenis paversti duona)? Kiek kartų nėrėme į pasaulio malonumų ir nuodėmių sūkurius, būdami tikri, kad būsim apsaugoti nuo nelaimių (užuomina į velnio gundymą pulti žemyn, tikint, kad angelai sugaus)? Kiek kartų nusigręžėm nuo Dievo, projektuodami viltìs ir ateitį į pigias (tik turinio prasme) horoskopų naujienas, besaikį pinigų ir liguistą karjeros troškimą ar perdėtą kūno kultą (užuomina į gundymą pagarbinti velnią)? Kaip šiemet praleisime gavėnią ir ką tuomet veiksime per Velykas?

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

 2017-02-26

VIII EILINIS SEKMADIENIS

Mieli broliai ir seserys,

Dievas ir Mamona – tai du šeimininkai, kuriuos dažnai renkamės, kad užsitikrintume gerovę, saugumą, ramybę. Mamona nėra piktojo ar šėtono pakaitalas, o sirų pasaulio turto, godumo, pelno dievybė, kitais žodžiais – turtai arba pinigai. Tačiau žmogus, neturintis gyvenimo pamato, mėgins „tarnauti dviem šeimininkams“, o taip gyvendamas jis sielosis (nerimaus) ir rūpesčių bus per akis. Tokia „dviejų šeimininkų tarnystė“ užvers duris Dievo karalystės ir jo teisumo paieškoms, iškreips tarpusavio ryšius su kitais, užslopins autentišką santykį su Kūrėju. Evangelijoje Jėzus kviečia protingai naudotis daiktais ir nepamiršti, kad mes Dievui esame didžiausia vertybė ir „sielos grožybė“. Tik per nuoširdų santykį (tikėjimą) su Dievu mes išmoksime sveikai žvelgti ir naudotis pasaulio gėrybėmis, atrasime vidinę ramybę ir surasime Dievo karalystę.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-02-19

VII EILINIS SEKMADIENIS

Mieli broliai ir seserys,

Šiandienė Kalno pamokslo mintis – kvietimas būti Jėzaus mokiniu, atsiliepiant į Jėzaus raginimą mylėti kitus nesavanaudiškai ir dosniai. Pribrendo laikas aptarti Mozės laikais nusistovėjusias sąvokas (o gal greičiau jų interpretacijas) apie kerštą, priešų meilę ir skolas. Mozės laikais gyvavęs atpildo arba atkeršijimo įstatymas apibrėžė ribas, kurios negali būti begalinės, vykdant teisingumą. O būti Jėzaus mokiniu, tai visiškai atsisakyti keršto ar bet kokio smurto prieš kitą. Tai reiškia kitą mylėti. Panašiai Jėzus kalba ir apie meilę priešui, kuri anksčiau buvo suprantama pakankamai siaurai, mylint tik savo tautietį. O Viešpats kviečia mylėti visus, net ir savo priešus. Tai sunku, tai nelogiška ir neprotinga, bet tai yra kelias, kuriuo ėjo pats Kristus, kentėdamas už visus ir paaukodamas savo gyvybę ant kryžiaus. Evangelija kviečia visus žmones klausyti Viešpaties, mylėti Dievą ir artimą visa širdimi. Tokia Jėzaus mokinio kaina, kurios vertė atsiskleidžia giliausioje Jėzaus meilėje mums.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-02-12

VI EILINIS SEKMADIENIS

Mieli broliai ir seserys,

„...nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“, kalba Jėzus Evangelijoje apie teisumo vykdymą ir mokymą. Šiais žodžiais Viešpats jau kalba apie savo mirtį ir prisikėlimą ir šiam įvykiui ruošia savo mokinius. Jėzaus kritika fariziejams ir Rašto aiškintojams ne dėl to, kad jie stengiasi laikytis Įstatymo, bet kad jų mokyme trūksta dvasios ir meilės. Tokiu būdu Jėzus patikslina teisumo sąvoką. Teisingumas, teisumas ar tiesa privalo kilti iš meilės (gailestingumo) ir užuojautos. Jėzaus Kristaus asmenyje naujai išsipildo senoji Mozės Tora. Apaštalas Paulius savo laiškuose aiškina, kad naujasis „Kristaus Įstatymas“ iš tiesų išlaisvina žmogų iš senojo Įstatymo, lieka tik leistis vadovaujamam Dievo Dvasios, o visi įsakymai gali būti sutraukti į vieną Meilės Įstatymą. Tad Jėzaus mokinys turi remtis Kristaus teisumu, kuris yra Dievo malonė.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-02-05

V EILINIS SEKMADIENIS

Mieli broliai ir seserys,

Viešpats tęsia Kalno pamokslą, kviesdamas kiekvieną žmogų būti Jėzaus mokiniu, jo sekėju. Keliais palyginimais Viešpats provokuoja mus pasitikrinti koks esu mokinys. Druska gali būti ragaujama, o šviesa matoma, tačiau ir druska gali prarasti sūrumą ar kitas savybes (pvz., nešvarumas ar persūdymas), o šviesa – šviesą (pvz., per daug šviesos arba paslėpta šviesa). Tad Jėzaus mokinys turi būti juntamas ir matomas ne pats sau, bet dėl kitų, dėl pasaulio. Tiesa, pasaulis kelia savus reikalavimus iš kiekvieno žmogaus, tame tarpe ir krikščionio, bet nebūtinai šie reikalavimai atitinka teisingą Jėzaus mokinystės modelį. Tikintis žmogus turi būti matomas kaip miestas ant kalno (kalbama apie didingąją Jeruzalę) dieną ir naktį. Tas pat pasakytina ir apie krikščioniškas bendruomenes, kurios irgi pasaulio žmonių turi būti matomos. Būti Jėzaus mokiniu, tai pastoviai degti tikėjimo ir darbų šviesa, keistis ir keisti pasaulį. „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-01-29

IV EILINIS SEKMADIENIS

Mieli broliai ir seserys,

Naujojo Testamento palaiminimai nėra naujiena Dievo Žodžio klausytojams ar skaitytojams. Jau Senajame Testamente (ypač Psalmėse) randame beveik pusšimtį įvairių palaiminimų, kurie priskiriami literatūrinei formai, nusakančiai tam tikrą kalbėjimo būdą. Palaiminimus galėtume pavadinti sėkmingais linkėjimais ar tostais, kurie skirti kiekvienam žmogui. Jėzaus palaiminimai (gr. makarios), kurių net aštuonis randame pas evangelistą Matą, skirti ne tik Jo mokiniams, bet ir visiems žmonėms ir yra nukreipti į ateitį. Nors pirmasis ir paskutinysis palaiminimai, žadantys dangaus karalystę, kalba esamuoju laiku: „..Jų yra dangaus karalystė“, visi kiti palaiminimai dar tik išsiskleis ateityje. Palaiminimais Jėzus žada ne emocinę laimę, bet buvimą išskirtinėje būklėje, kuri teikia dvasinę laimę. Palaiminimuose, pirmiausia, atpažįstame patį Jėzų, kuriame telpa visas Jėzaus gyvenimo paveikslas. Viešpats pirmasis prisiima tai, ką numenkina pasaulis: palaiminti dvasingieji vargdieniai, palaiminti liūdintys, palaiminti romieji, palaiminti alkstantys ir trokštantys teisybės, palaimingi tyraširdžiai ir t.t. Dievas nori, kad kiekvienas žmogus būtų laimingas ir kviečia gyventi su Juo, atpažinti Jo valią, augti tikėjime. Evangeliniais palaiminimais išsiskleidžia visa Jėzaus gyvenimo, kančios, mirties ir prisikėlimo programa.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-01-22

III EILINIS SEKMADIENIS

Mieli broliai ir seserys,

Viešpats iš Nazareto patraukia į šiaurinį Galilėjos kraštą Kafarnaumą. Šį kraštą apie 730 m. per. Kr. gerokai nuniokojo asirai, o dalis žydų šviesuolių buvo ištremti į Asiriją. Gal dėl to Jėzus pasirenka šią „tamsybėse tūnančią tautą“, kaip rašo evangelistas Matas, kuris irgi yra iš šių žemių. Jėzus kviečia tautiečius atsiversti, nes dangaus karalystė čia pat. Jėzaus mokyme atsivertimas yra staigus savo gyvenimo krypties pakeitimas, drąsus ėjimas į nežinią (tamsą), bet pasitikint Jėzumi. Taip ir apaštalai palieka savo namus ir darbus ir tuojau seka paskui Jėzų. Daug vietos yra skiriama dangaus arba Dievo karalystės sąvokai, kuri Evangelijoje nuskamba beveik 100 kartų. Atsivertimas veda į Dievo karalystę, kuri, pasak popiežiaus Benedikto XVI, turi trejopą paaiškinimą. Pirma, jog Dievo karalystė yra pats Jėzus, Dievas, esantis tarp žmonių. Antra, Dievo karalystė nėra geografinė vieta, bet yra arba gali būti mumyse ir, Dievo karalystė neatskiriama nuo Bažnyčios misijos.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2017-01-15

II EILINIS SEKMADIENIS

Mieli broliai ir seserys,

Po keturiasdešimt dienų pasninko Jėzus artinasi prie Jordano upės, kur Jonas Krikštytojas apibūdina Jėzų kaip tą, kuris naikina pasaulio nuodėmę, kuris yra Dievo Sūnus ir kuris krikštys Šventąja Dvasia. Avinėlio simbolis Šventame Rašte pasirodo daug kartų, ypač Apreiškimo šventajam Jonui knygoje – net 29 kartus. O jeigu pasidairytume po savo šventoves, pamatysime daugybę vaizdinių, simbolizuojančių avinėlį. Jėzus Kristus yra Avinėlis, kuris atiduoda save, kad mes turėtume gyvenimą. Tą puikiai suprato Jonas Krikštytojas, kuris paruošė kelią Jėzaus atėjimui ir sumokėjo gyvybės kainą. Viešpats taip pat atiduoda gyvybę už mus, leidžiasi kaip avinėlis, būti pjaunamas, kad Dievas prikeltų jį ir pakviestų mus į gyvenimą, kupiną meilės ir vilties. Kartūzų vienuolių šios savaitės moto tegul ir mums esti kvietimas leistis į kelionę su Dievu: „Ieškoti Dievo stropiai, rasti Dievą greitai ir turėti Dievą pilnai“. 

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2016-12-25

KRISTAUS GIMIMAS (KALĖDOS)

Kaip tuomet Angelas atsiklausė Marijos ar

taptų Išganytojo motina, taip dabar Viešpats

ieško naujų kelių ateiti į pasaulį.

Ištarti Dievui „taip“– tai kupina tikėjimo

širdimi priimti džiaugsmą ir malonę, trykštančią

iš gimusio ir prisikėlusio Jėzaus.

 

Džiugių ir maloningų šv. Kalėdų!

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2016-12-18

IV ADVENTO SEKMADIENIS

Mieli broliai ir seserys,

Matas šiandienėje Evangelijoje atkreipia mūsų dėmesį į Jėzui duotus vardus. Vardai, kurie kviečia mus pažvelgti į kūdikio vaidmenį Dievo plane. Jėzus, kurį evangelistas apibūdina kaip tą, kuris išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ ir Emanuelis, kurio vardas atsirita nuo Izaijo laikų pranašystės, reiškiančio „Dievas su mumis“.  Mes ir šiandien esame drąsinami nebijoti, nes Dievas ateina išgelbėti mūsų iš nuodėmių, ateina atkurti bendrystę tarp žemės ir dangaus, ateina su žmonija pasidalinti savo dievišku gyvenimu, viršijančiu žmogiškąsias gyvenimo ribas. Neseniai užbaigę jubiliejinius Gailestingumo metus turime nepamiršti, kad Dievas ateina pas mus kokie esame, o ne kokiais norime būti: pažeidžiamais, netobulais, nuodėmingais. Dievas ateina mūsų gydyti ir atnešti taiką bei ramybę. Kaip apaštalas Paulius rašys vienai Romos bažnyčiai: „per jį [Kristų] esame gavę malonę ir apaštalo tarnystę, kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose.  Kartu ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti“. Ateik, Emanueli! Ateik, Jėzau!

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2016-12-11

III  ADVENTO SEKMADIENIS (Gaudete)

Mieli broliai ir seserys,

Jono Krikštytojo gyvenimą galima apibūdinti vienu, bet labai prasmingu žodžiu „laukimas“. Jis laukė Mesijo ir kvietė savo tautiečius drauge tinkamai sutikti šią malonę iš dangaus. Prie Jordano upės Jonas susitinka Jėzų ir nuolankiai jam užleidžia vietą, pats greitu laiku tapdamas kaliniu už tiesą.

Mes irgi kasmet laukiame Išganytojo gimimo švenčių, kurios ragina mus neapsiriboti vien šventinę dvasią keliančiais dalykais, bet mokytis gyventi tiesoje, liudyti ją ir dalintis tikėjimu su kitais. Jėzus parodo pavyzdį, mus padrąsina sekti jo ir pranašų mokymu. O tolimesni bibliniai įvykiai mums primena, kad reikės didesnės ar mažesnės aukos. Įvairiaspalvis pasaulis liudija, kad blogiui nuolat metamas iššūkis: ir šiandien apstu gyvų šventųjų, kasdien skelbiančių gerąją naujieną, nešančių Kristų į ligonines, pas vienišus ir benamius žmones... Laukti Kalėdų – tai laukti Kristaus nuo jo pradėjimo momento iki prisikėlimo įvykio.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2016-12-04

II ADVENTO SEKMADIENIS

Mieli broliai ir seserys,

Jono Krikštytojo balsas skamba vis garsiau ir tvirčiau: „Atsiverskite, nes prisiartino Dievo karalystė“. Nori Dievo karalystės? Atsiversk. Įsileisk Dievą į savo gyvenimą. Keiskis ir keisk pasaulį. Leisk Šv. Dvasiai veikti tavo gyvenime. Atpažink Dievą savo žingsniuose, savo gyvenimo „tyruose“. Pranašo šauksmas iš dykumos nėra tuščias, bet pripildytas Dievo pažadų, kuriuos jau galime atpažinti įsčiose tos, „kuri buvo laikoma nevaisinga“. Ne veltui kalbu apie nevaisingumą, atsiliepdamas į šiuo metu vykstančius debatus dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Ir noriu pasidžiaugti (gal per anksti?), kad moralinis balsas žmogaus gyvybės klausimu ima garsiau skambėti ir seime. Bet tuo pačiu kyla ir stiprus pasipriešinimas. Ar tai neprimena Jono Krikštytojo laikus, kuomet svajoji apie karalystę, bet nesikeiti, neatsiverti, nekeiti mąstymo kas yra gyvybė? Tegul adventas nuskaidrina širdis ir protus, kad galėtume priimti Dievo dovanojamą gyvybę.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis

2016-11-27

I ADVENTO SEKMADIENIS

Mieli broliai ir seserys,

Mūsų krašte jau tradicija tapo kiekvieną advento sekmadienį uždegti adventinio vainiko žvakę, primenančią apie artėjančias Kalėdų šventes. Keturias advento savaites praleisime ne tik laukdami ir ruošdamiesi šventėms, bet ir uždegdami savo širdyse tikėjimo šviesą. Laukimą praturtinsime veikimu ir vidine nuostata, paruošiančia mus Kristaus gimimui. Jėzus Evangelijoje kalba apie budėjimą. Rodos, dirbs ir miegos drauge, bet vienas bus paliktas, o kitas paimtas. Čia labiau atsiskleidžia vidinis laukimo nusiteikimas nei išorinė laikysena, pabrėžianti maldos svarbą. Tad adventas yra ne tik Kalėdų laukimas, bet ir ruošimasis Kristaus atėjimui laikų pabaigoje. Šią nuostatą pasaulis (nesąmoningai?) nori pamiršti, pasilikdamas prie keturių savaičių kalėdinio šurmulio, dažnai užsibaigiančiu laiko ir pinigų švaistymu ir pošventine depresija. Ką daryti, kad taip nenutiktų? Skirkime daugiau laiko maldai, Šventraščio skaitymui, tylai, kurią pripildyti gali Kristus, liturgijos šventimui, neskausmingam pasninkui, anoniminiams artimo meilės darbams.

Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis